Atverti pagrindinį meniu
Senovės Armėnijos regionas:
Airaratas Այրարատ
Echmiadzin, Jerevan, Armenia.jpg
Šalis: vakarų Armėnija, šiaurės rytų Turkija, Nachičevanas
Tautos: armėnai
Arshakuni Armenia 150-en.svg

Airaratas (arm. Այրարատ, dar žinomas kaip Araksena) – istorinis Senovės Armėnijos regionas, esantis dab. Armėnijos vakarinėje dalyje, dalyje Turkijos ir Azerbaidžane (Nachičevanas).

GeografijaKeisti

Airaratas apėmė dideles teritorijas, kur dabar yra rytinė Armėnija (Ararato, Aragacotno, Armaviro, Kotaiko sritys, dalis Širako srities), įskaitant jos sostinę Jerevaną, Azerbaidžanas (Nachičevanė) ir šiaurės rytinė Turkija (Karso provincija).

Kraštas yra aukštai kalnuose ir pasižymėjo sudėtingu reljefu su lygumomis (didžiausia – Ararato lyguma), plynaukštėmis (Širako plynaukštė) bei kalnų grandinėmis. Čia tekėjo Araksas bei jo intakai (Achurjanas, Razdanas, Arpa, Koturas), kurio baseino aukštupys ir vidurupis praktiškai sutapo su istoriniu Airaratu. Reljefe išsiskyrė Ararato kalnas.

Teritoriją supo kalnų sistemos, kurios skyrė nuo kaimyninių regionų: Gugarko (šiaurėje), Siuniko (rytuose), Vaspurakano (pietryčiuose), Tarono (pietvakariuose), Aukštutinės Armėnijos (vakaruose) ir Taiko (šiaurės vakaruose).

IstorijaKeisti

Airaratas buvo pagrindinis armėnų gyvenamas regionas, kurio pavadinimas greičiausiai kilo nuo senesnių jo gyventojų urartų. Protoarmėnai į regioną atsikėlė maždaug VI a. pr. m. e. ar anksčiau. 189 m. pr. m. e. iš čia jie sukūrė Armėnijos karalystę, kuri ilgainiui išsiplėtė į kitus regionus.

Armėnų valstybingumo laikais regione buvo praktiškai visos istorinės Armėnijos karalystės sostinės: Armaviras (IV a. pr. m. e.), Artašatas (nuo 188 m. pr. m. e.) ir Vaharšapatas (nuo II a. pr. m. e.). Tik Tigranakertas buvo Agdzniko provincijoje. Tai buvo tiesiogiai valdančiosios dinastijos paveldima valda.

Armėnų karalystėje Airarato administracinę provinciją (nachangą) sudarė 20 rajonų (gavarų): Basianas, Gabelianas, Abeliana, Vahavunikas, Aršarunikas, Bagrevandas, Cakgotnas, Širakas, Vanandas, Arahacotnas, Čakatkas, Masjacotnas, Kogovitas, Ašockas, Nigas, Kotaikas, Mazazas, Varažnunikas, Vostanas, Šaruras.

IV a. panaikinus Armėnijos karalystę, Airaratas atsidūrė tiesioginėje Sasanidų Persijos valdžioje. Nuo VII a. regioną kontroliavo Kalifatas. 653–884 m. čia egzistavo autonomiškas Armėnijos emyratas.

IX a. armėnams atkūrus valstybingumą, Airaratas vėl tapo centriniu armėnų regionu, iš kur naujai konsoliduota valstybė: Bagratunių Armėnijos karalystė (884–1045). Airarate buvo sostinės Dvinas ir Anis.

XI a. regioną užkariavo Seldžiukai, vėliau čia valdė kitos musulmoniškos dinastijos. Ilgainiui Airarato istorinis regionas liko padalintas tarp dviejų musulmoniškų imperijų. Vakarinę jo dalį užvaldė Osmanų imperija (Erzurumo vilajetas), o rytinę – Safavidų imperija, kuri dalino regioną į Jerevano, Nachičevanės chanatus ir Maku sultonatą.

Abiejose valstybėse krikščionys armėnai patyrė stiprią musulmonų priespaudą, kas lėmė didžiulę jų diasporą pasaulyje. Osmanų valdomoje Airarato dalyje armėnus stipriai asimiliavo musulmonai kurdai (dėl to didelė dalis istorinio Airarato dabar laikoma Kurdistano dalimi), o Safavidų valdomame Irane – azerbaidžaniečiai. Didžiausia armėnų koncentracija liko Safavidų valdomoje šiaurės rytinėje istorinio Airarato dalyje, į vakarus nuo Sevano ežero.

1828 m. armėniškas Airarato dalis iš Safavidų perėmė Rusijos imperija, kuri čia įkūrė Armėnijos sritį (vėliau – Jerevano gubernija). Krikščioniškos Rusijos globa iš dalies sumažino armėnų tautos nykimą. Tuo pat metu (XIX a. pab.- XX a. pr.) Osmanų imperijai likusiame Airarate įvyko masinės armėnų žudynės, kurių metu armėnų populiacija labai stipriai sumažėjo ar visai išnyko dėl tiesioginio naikinimo ar masinės emigracijos.

1918 m. suirus Rusijos imperijai, dėl Airarato regiono teises pareiškė naujai susikūrusi Armėnija ir Azerbaidžanas. Regioną (kartu su Nachičevanu) realiai ėmė kontroliuoti armėnai. 1920 m. Užkaukazę užvaldžius TSRS, vyko teritorijų perskirstymas. Airarato likučiai ir gretimas Siunikas buvo perduoti Armėnijos TSR, tačiau armėnai neteko Nachičevano, kuris atiteko Azerbaidžanui. Šios sienos sudarė pagrindą dabartinei Armėnijos valstybei, nepriklausomybę gavusiai 1991 m. Tarybiniais laikais čia mažėjo musulmonų procentas ir buvo vykdoma krašto armėnizacija.