Šailendros
Šailendros (skr. शैलेन्द्र = IAST: Śailendra – 'Kalnų valdovai') arba oficialiai Šailendraradžavamša (skr. शैलेन्द्रराजवंशः = IAST: Śailendrarājavaṃśaḥ – 'Šailendrų dinastija') – svarbi Indonezijos dinastija, iškilusi VIII a.
 |
|---|
| Malajų salyno istorija |
| Priešistorė > Austroneziečių migracijos
|
| Hinduizmo laikotarpis: |
| Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra |
| Madžapahitas
|
| Islamo laikotarpis: |
| Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
|
| Kolonijinis laikotarpis: |
| Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
|
| Nepriklausomybės laikotarpis: |
| Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras |
| Malajų salyno istoriniai regionai: Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai |
Jie platino Mahajanos budizmą ir Centrinės Javos Kedu lygumoje pastatė daug budistinių paminklų, tarp jų garsųjį Borobudurą.
Šailendrų valdžia buvo talasokratija ir valdė jūrinę imperiją Pietryčių Azijoje. Be to jie intensyviai augino ryžius Kedu lygumoje. Šailendros valdė Medango karalystę Centrinėje Javoje ir trumpai Šrividžają Sumatroje.
Šailendrų įrašai yra trijomis kalbomis: senąja malajų, senąją javiečių ir sanskritu.
Kilmė redaguoti
Šailendros iškilo Centrinėje Javoje Kedu lygumoje.[1] Be Javos kiti Šailendrų gimtinės kandidatai yra Sumatroje, Indijoje ir Kambodžoje.
Indija redaguoti
Indijos mokslininkas Madžumdaras teigė, kad Šailendrų dinastija, valdžiusi Šrividžają ar Medango karalystę, kilo iš Kalingos Rytų Indijoje.[2] Su tuo sutinka Nilakanta Sastri ir Moens, teigiantis, kad jie įsikūrė Palembange prieš atvykstant Dapunta Hyang. Šis su savo kariais išvijo Šailendras į Javą 683 m.[3]
Kambodža redaguoti
1934 m. prancūzų mokslininkas Coedes įžvelgė Šailendrų ryšį su Funano karalyste Kambodžoje, nes Funano karaliai naudojo panašius titulus, bet keletas Kambodžos specialistų su tuo nesutinka. Jie teigia, kad nėra įrodymų, kad Funane buvo naudojami Šailendrų titulai.[4]
Sumatra redaguoti
Kiti mokslininkai teigia, kad Šrividžajos iškilimas Sumatroje nulėmė Šailendrų atsiradimą.[5] Jie pabrėžia bendrą tikėjimą, vedybas ir Ligoro įrašus. Senoji malajų kalba Šailendrų raštuose irgi jiems įrodo ryšį su Sumatra. Sodžomerto įraše (725 m.) minimas Dapunta Selendra, laikomas Šailendrų protėviu. Dapunta yra dažnas Šrividžajos karalių titulas, o įrašas padarytas senąja malajų kalba.
Java redaguoti
Kita teorija teigia, kad Šailendros kilo iš Javos, o Sandžajų dinastija yra jos atšaka. Šri Sandžaja yra Šailendrų, valdžiusių šivaistų Mataramo karalystę, palikuonis.[6] Šailendrų ryšiai su budizmu prasidėjo, kai atsivertė Panarabanas (ar Panangkaranas). Tą teoriją grindžią XVI a. dokumentas Carita Parahyangan, kuriame Šri Sandžaja įsakė sūnui atsiversti į budizmą, nes jų šivaistinio tikėjimo bijojo pavaldiniai ir troško tokios pacifistinės religijos kaip budizmas.