Zenitas – buitinėje kalboje įvardijamas tiesiai „viršuje“ esantis taškas, kai stebime iš tam tikros lygios vietos, bei yra vienoje iš vertikalių krypčių horizontui. Terminas „viršuje“ yra kur kas išsamiau apibrėžtas astronomijoje, geofizikoje bei susijusiuose moksluose (pvz., meteorologijoje). Jis apibrėžiamas kaip taškas, esantis priešinga kryptimi, negu stebėjimo vietoje esančios gravitacijos jėgų linijos. Priešinga kryptimi, t. y. gravitacijos jėgų linijų kryptimi, esantis taškas yra vadinamas nadyru. Astronomijoje zenito taško aukštis virš tikrojo horizonto yra pastovus ir lygus 90 laipsnių, nes tokio horizonto plokštuma pagal apibrėžimą yra statmena tiesei, jungiančiai zenito ir nadyro taškus. Kai kuriose kalbose zenitas dar gali reikšti dangaus šviesulio pasiekiamą aukščiausią tašką,[1] tačiau astronomijoje aukščiausias dangaus sferos taškas, į kurį gali pakilti dangaus šviesulys dėl parinio sukimosi, vadinamas viršutinės kulminacijos tašku.

Diagrama rodo ryšį tarp zenito, nadyro ir kitų horizonto elementų. Pažymėtina, kad zenitas yra priešingoje pusėje negu nadyras.

Griežčiau kalbant, zenitas tik apytiksliai priklauso vietinio dangaus dienovidinio plokštumai, nes vėliau buvo nuspręsta jį susieti su dangaus kūnų sukimosi charakteristikomis, o ne su gravitaciniu lauku. Abu terminai sutaptų tik puikiai simetriškam besisukančiam kūnui. Žemėje sukimosi ašis nėra pastoviai susieta su planetos geometrija, nes vertikali kryptis, apibrėžiama gravitacinio lauko, bėgant laikui keičia savo kryptį (pvz., dėl Mėnulio ir Saulės potvynių).

Saulė zenite (astronomine šio žodžio prasme) kartais atsiduria pasaulio vietose, esančiose tarp Vėžio atogrąžos ir Ožiaragio atogrąžos. Lietuvoje, kuri yra toli nuo šių vietų, Saulė niekada negali atsidurti zenite.

Žodžio kilmė

redaguoti

Žodis zenitas kilęs iš arabų kalbos posakio سمت الرأس (samt ar-ra’s) reiškiančio „galvos gryptis“/„kryptis virš galvos“, viduramžių lotynai XIV a. tikriausiai perrašinėjo senovės ispanų reikšmes. Tai buvo neteisingai suvestas į reikšmę 'samt' („kryptis“) ir netiksliai parašytas kaip 'senit'/'cenit' atliekant tuos perrašinėjimus. Per senovės prancūzus 'cenith', vėliau anglus 'senith' ir galiausiai 'zenith' pirmąkart atsirado XVII a.[2][3]

Arabiškas analogas zenitui yra Zawâl, reiškiantis „nuosmukį“, kas yra, kai Saulė liaujasi kilti ir pradeda leistis.

Panaudojimas

redaguoti
 
Pavekslėlyje matomi krintantys medžių šešėliai, kai Saulė yra tiksliai zenite. Saulė gali pakilti į zenitą tik atogrąžų platumose.

Zenitas yra naudojamas tokiuose mokslo kontekstuose:

  • Jis tinka kaip kryptis, nuo kurios atskaitomas zenitinis nuotolis, kuris yra kampinis atstumas tarp krypties į tiriamąjį šviesulį ir vietinį zenito tašką.
  • Astronomijoje jis apibūdina vieną iš ašių horizontinėje koordinačių sistemoje.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti

Literatūra

redaguoti
  • Huschke, Ralph E. (1959) Glossary of Meteorology, American Meteorological Society, Boston, Second printing-1970.
  • McIntosh, D. H. (1972) Meteorological Glossary, Her Majesty’s Stationery Office, Met. O. 842, A.P. 897, 319 p.
  • Picoche, J. (1992) Dictionnaire Etymologique du Français, Le Robert, Paris, ISBN 2-85036-458-4.