Vytautas Sirijos Gira
| Vytautas Sirijos Gira | |
|---|---|
| Gimė | 1911 m. balandžio 12 d. Vilnius |
| Mirė | 1997 m. vasario 14 d. (85 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Janina Almonė (1932–2003 m.) |
| Vaikai | Danutė (g. 1948 m.), Algirdas (g. 1952 m.) |
| Veikla | poetas, prozininkas, vertėjas |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas (Medicinos fakultetas) |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija (1986 m.) | |
Vytautas Sirijos Gira (1911 m. balandžio 12 d. Vilniuje – 1997 m. vasario 14 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, vertėjas, poeto Liudo Giros sūnus[1].
Biografija redaguoti
Nuo 1920 m. gyveno Kaune. 1931 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir tais pačiais metais išleido pirmąją eilėraščių knygą „Golas į ateitį“. Pirmajame romane „Buenos Airės“ (1956 m.) vaizduojamas ikikarinio Kauno gyvenimas. Baigęs gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą, medicinos specialybę, kurią įgijo būdamas 36 metų Vilniaus universitete, dirbo Respublikinėje vaikų ligoninėje gydytoju, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką.
Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičium) bei „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Bronium Talačka) scenarijaus bendraautoris. Kūriniai išversti į vokiečių, lenkų, rusų, čekų, estų ir latvių kalbas.
Žmona Janina Sirijos Girienė, vėliau Almonė Sirijos Girienė (1932-2003), dukra Danutė Sirijos Giraitė (g. 1948), sūnus Algirdas Sirijos Gira.
Kūryba redaguoti
V. Sirijos Gira vienas pirmųjų lietuvių prozoje panaudojo sąmonės srauto principą[2]. Daugumos kūrinių veikėjai – impulsyvaus, kiek egocentriško būdo inteligentai. Romanų populiarumą lemia išradinga intriga, meilės trikampiais ir fatališkais atsitiktinumais grindžiamas dinamiškas veiksmas, įtaigus stilius.
Poezijos knygos redaguoti
- Golas į ateitį, Klaipėda, 1931
- Širdys formaline, 1934
- Mergaitės ir asonansai, 1935
- Šešėliai nuo ekrano, 1937
- Pro amžių bėgį, 1947
- Ekranas (rinktinė), 1967
Apsakymų rinkiniai redaguoti
- Žmonės iš didžiojo laivo, 1951
- Susitikimas su Brunhilda, 1974
- Aleksoto tiltas, 1979
Romanai redaguoti
- Buenos Airės, Vilnius, 1956
- Štai ir viskas, 1963
- Voratinkliai draikės be vėjo, 1968
- Afrika be liūtų: laivo gydytojo užrašai, 1970
- Raudonmedžio rojus, 1972
- Bėgimas nuo šešėlio, 1975
- Kai neliepsnojo tik vanduo, 1980
- Kanarėlės, 1983
- Nakties muzika, 1986 m. (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija)
- Paskutinis sekmadienis, 1989
Pjesės redaguoti
- Ponas Pirsonas jau nebegrįš: 4 veiksmų 7 paveikslų pjesė. Vilnius, 1953
- Aštuntojo laivyno draugiškas vizitas: 4 veiksmų, 7 paveikslų pjesė. Vilnius, 1954
Apdovanojimai redaguoti
- Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija (1987 m., už romatą Nakties muzika)[3]
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (1996 m.)