Vulkanžemiai
Vulkanžemiai (Andosols) – sistematinė grupė dirvožemių, susidariusių vulkaninėse lavose, tufuose, šlakuose, pelenuose ir kitose nuogulose. Tai mažo tankio, menkai struktūringi, purūs, birūs, laidūs drėgmei dirvožemiai. Iki 25 cm gylio turi vulkaninį ar stikliškąjį diagnostinį horizontą – jame daug silikatų, aliuminio. Profilyje matyti įvairios sudėties sluoksniai, susiklostę vulkano ankstesnių išsiveržimų metu. Vulkanžemių susidarymą ir savybes lemia du skirtingi biocheminiai dūlėjimo procesai – hidrolizė ir helatizacija organinėmis rūgštimis.[1]
Vulkanžemiai susidarę aktyvaus vulkanizmo srityse, dažniausiai būna padengę kalnų šlaitus. Paplitę visame pasaulyje. Bendras plotas – ~110 mln. ha. Daugiausia susitelkę Ramiojo vandenyno Ugnies žiede (vakarinė Pietų ir Centrinė Amerika, Uoliniai kalnai, Aliaska, Kamčiatka, Japonija, Filipinai, Indonezija, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja), taip pat jų gausu Ramiojo vandenyno vulkaninėse salose – Havajuose, Vanuatu, Fidžyje, Naujojoje Kaledonijoje, Samoa. Randami Rytų Afrikos Rifto slėnyje (Etiopija, Ruanda, Kenija), Kamerūne, Madagaskare, Italijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.[2]
Kalnuose didelę jų dalį užima miškai.[1] Vulkanžemiai dažniausiai derlingi, bet jiems būdinga didelė fosfatų fiksacija. Smarkiai hidruoti vulkanžemiai lipnūs, todėl sunkiai ariami. Auginamos agavos, alyvmedžiai, bananai, kaučiukmedžiai, kavamedžiai, arbatmedžiai, žemumose, kur arti gruntinis vanduo – ryžiai.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Algirdas Juozas Motuzas. vulkanžemiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ 2,0 2,1 World reference base for soil resources 2014, FAO.