Titikakos ežeras (isp. Lago Titicaca, keč. Titiqaqa qucha) – ežeras Pietų Amerikoje, Altiplano plokštikalnyje Anduose, Peru ir Bolivijos teritorijose. Tai aukščiausiai virš jūros lygio esantis ežeras (3812 m), kuriame vyksta laivyba.[2] Be to, tai didžiausias gėlavandenis Pietų Amerikos ežeras, plotas apie 8300 km² (didesnis tik Marakaibo ežeras, kuris yra pusiau lagūna).

Titikaka
Vieta Peru vėliava Peru, Bolivijos vėliava Bolivija
Plotas 8300 km²
Kranto linijos ilgis 1125 km
Kilmė tektoninis
Vidutinis gylis 107 m
Didžiausias gylis 281 m
Tūris 896[1] km³
Įteka Ramisas ir kt.
Išteka Desagvaderas
Žemėlapis rodantis vietą.
Titikaka
Koordinatės 15°45′00″ p. pl. 69°25′00″ v. ilg. / 15.75000°š. pl. 69.41667°r. ilg. / 15.75000; 69.41667
Vikiteka Titikaka

Ilgis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) 190 km. Vidutinis plotis apie 50 km, didžiausias – 80 km. Vidutinis gylis 140–180 m, didžiausias – 281 m.[2] Ežero baseino plotas – 7700 km².[3]

Yra 41 sala, kai kurios iš jų tankiai gyvenamos (didžiausios – Saulės sala, Takilė, Amantanis, Mėnulio sala). Krantai vingiuoti, daug įlankų, pusiasalių. Įteka daugiau kaip 25 upės, išteka Desagvadero upė, nešanti vandenis į Poopo ežerą.

Titikakos apylinkių klimatas atšiaurus, pasižymi dideliais dienos ir nakties temperatūrų skirtumais. Titikakos ežere ir apylinkėse iškrinta 600–700 mm kritulių per metus, 70 % – gruodžio–kovo laikotarpiu.[3]

Vandens temperatūra Titikakos viduryje 11–12 °C; pakrantėse svyruoja, žiemą (birželį–rugpjūtį) užšąla. Vandens lygis aukščiausias liūčių sezonu (gruodį–kovą).[2] Ežero vandens lygis palaipsniui krenta – pakrantėse likusios terasos rodo buvusio ežero kranto vietas.[3]

Vandens rūgštingumas – 7,9–8,6 pH. Deguonies kiekis – 1,83–5,03 mg/l.[3] Vandens cheminė sudėtis panaši į vandenyno.[2]

Svarbiausi pakrančių miestai: Punas, Jungujas, Desagvaderas (Peru), Kopakabana, Gvakis (Bolivija). Titikakos pietinėje pakrantėje yra senovės miestas Tiahuanakas. Ežero šiaurės vakarinė dalis priklauso Titikakos rezervatui (plotas 362 km²), vakarinė pakrantė įtraukta į Ramsaro vietovių sąrašą.

Ežeru kursuoja keltas Punas–Gvakis, gabenantis traukinius.

Turizmas redaguoti

 
Valtis Titikakos ežere
 
Palydovinė nuotrauka

Viena iš turizmo traukos vietų yra devynios dirbtinės Urų salos (gyvenamos urų indėnų), padarytos iš nendrių ryšulių, ir Takilės (isp. Taquile) sala, garsėjanti originaliais audiniais.

Tinkamiausias turizmui laikotarpis gegužės – spalio mėnesiais, kai mažai lyja, o dienos temperatūra siekia apie 25 °C.

Vardo kilmė redaguoti

Bolivijos gyventojai ežerą vadina dviem vardais: pietryrinė ežero dalis vadinama Huinjaimarka (Lago Huiñaymarca), o didžioji dalis – Čukuitu (Lago Chucuito). Peru gyventojai atitinkamai šias abi ežero dalis vadina Lago Pequeño („Mažasis ežeras“) ir Lago Grande („Didysis ežeras“).

Titikakos vardas aiškinamas keliomis versijomis. Kečujų kalba titi reiškia šviną, o qaqa uolą, todėl dažna aiškinimo versija „švino uola“. Kita versija – kečujų ir aimarų kalbų kombinacija, reiškianti „akmeninė puma“, kadangi ežero kontūrai primena pumą, griebiančią triušį. Iškelta hipotezė, kad ispanai taip ežerą pavadinę dėl šventos thakhsi cala uolos, esančios Saulės saloje. Iki ispanų užkariavimo ežeras visuotinio pavadinimo neturėjęs.[4]

Turas Hejerdalas ir Titikaka redaguoti

Po nesėkmingo plaukimo pirmuoju „Ra“ plaustu Turas Hejerdalas nutarė “Ra-2” statyti, pasinaudodamas Titikakos ežero indėnų patirtimi. Buvo pasikviesti keturi Bolivijos aimarų genties indėnai, kurie Maroke pastatė „Ra-2“, per 57 dienas sėkmingai įveikusį kelią nuo Maroko iki Barbadoso.

 
Urų kaimas Titikakos nendrynuose

Lietuva ir Titikaka redaguoti

2009 m. gruodžio mėn. panevėžietis triatlonininkas Vidmantas Urbonas (g. 1958 m.) pirmasis perplaukė Titikakos ežerą[5]

Šaltiniai redaguoti

  1. "Data Summary: Lago Titicaca (Lake Titicaca)". International Lake Environment Committee Foundation – ILEC.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Titicaca. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 R. Ziesler and G.D. Ardizzone. LAS AGUAS CONTINENTALES DE AMERICA LATINA/THE INLAND WATERS OF LATIN AMERICA, Fishery Information, Data and Statistics Service. Fisheries Department FAO, Rome.
  4. Standish, C. (2005) Ancient Titicaca: The Evolution of Complex Society in Southern Peru and Northern Bolivia. Oakland, California, University of California Press. 338 pp.
  5. [„ 10. V. Urbonas pasiekė tikslą – pirmasis perplaukė Titikakos ežerą (papildyta 7 val. 25 min., nuotraukos)“] Aurimas Račiukaitis, 2009-12-01 23:00 Lrytas.lt spec. korespondentas, Titikaka (Peru)