Teodoras Vitė
| Teodoras Vitė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1887 m. rugpjūčio 1 d. Daunoravos dvaras, Joniškio valsčius
|
| Mirė |  1941 m. (~54 metai)Tilžė, Rytprūsiai, Trečiasis Reichas |
| Tautybė | vokietis/baltvokietis |
| Pilietybė | Lietuva |
| Tėvai | Otto Vitte Amalie Witte |
| Sutuoktinis (-ė) | Hildegarda Vittė |
| Vaikai | Waltraudt Irene |
| Partija | 1928 m. – Lietuvių tautininkų sąjunga |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
2 Lietuvos ordinų bei medalių, 4 Rusijos imperijos ordinais bei medaliais | |
Teodoras Vitė (vok. Theodor August Bruno Witte, 1887 m. rugpjūčio 1 d. Daunoravos dvaras, Šiaulių apskr. – 1941 m. Trečiasis Reichas) – vokiečių (baltvokiečių) kilmės Lietuvos karinis veikėjas, Lietuvos kariuomenės majoras, Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, pirklys.
Biografija redaguoti
Iš Šiaulių apskrities parapijos evangelikų liuteronų (Joniškio) krikšto metrikų žinoma, kad Teodoras Augustas Bruno Vitė gimė 1887 m. rugpjūčio 1 (13) d. Daunoravos dvare Mintaujos miesto miestiečių luomo vokiečių tautybės evangelikų liuteronų tikėjimo girininko Otto Vittės ir Amalie šeimoje (krikšto tėvai – mėsininkas Augustas Freilandas, Theodoras Bluhmas, šeimininkė Caroline Bendorf (?) ir Lydia Kern), be gimtosios vokiečių, mokėjo latvių, rusų, lietuvių kalbas, baigė Mintaujos realinę mokyklą, vėliau – miškų akademiją Vokietijoje, iki Pirmojo pasaulinio karo, 1914 m., ėjo Daunoravos dvaro administratoriaus – prievaizdo pareigas.
Po žemės reformos gavo valdyti Mažosios Daunoravos dvarą. Pasak E. Šimaitienės (1925–2015), dvare gyvenusios nuo 1937 m., „dvaro savininkas T. Vittė su šeima gyveno Kaune, į Daunoraičius (Mažąją Daunoravą) atvažiuodavo vasarą paatostogauti ar savaitgaliais, čia taip pat netrūkdavo aukštų svečių iš Laikinosios sostinės ir apskrities, valsčiaus bei vietos ūkininkų pamedžioti, lankėsi Sofija Smetonienė, [Elena Smetonaitė] Raštikienė, jų vaikai. Tuomet valda apėmė 27 ha žemės, buvo didelis sodas, ponų name būta 12 kambarių, augo didelis rožynas. [1940–1941 m.] pirmosios sovietinės okupacijos metais T. Vittė pasitraukė į Tilžę Rytprūsiuose.
Jo žmona – Hildegarda (vok. Hildegard Amalie Frieda Witte, Adolfo dukra, *1894-11-13, Mūrmuiža), dukros: Valtrauta (*1914, Daunorava) ir Irena (*1920, Mintauja). T. Vittė kartu su šeima gyveno Daunoraičių dvare, kurį laiką iki 1927 m. Rygoje (Lāčplēša i. 13-6), Kaune (nuomojosi butą įvairiose vietose), vertėsi prekyba, 1931–1934 m. buvo Kauno miesto vokiečių mokyklų draugijos valdybos pirmininku, Lietuvos–Švedijos draugijos nariu, priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai (Atsargos karininkų Šiaurės skyriui, 1928 m.). Dėl profesijos profilio (pirklys) iš spaudų pase matyti, kad dažnai keliaudavo į užsienį – neretai lankydavosi Latvijoje (per Meitenės stotį), Vokietijoje (per Eitkūnus), Estijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, o žmona Hildegarda – Latvijoje[1].
Karinė tarnyba ir įvertinimas redaguoti
1906 m. rugsėjo 1 d. savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę, tarnavo 4-ajame raitosios artilerijos divizione, 1907 m. kovo mėn. baigė puskarininkių mokyklą, 1914 m. liepos 1 d. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, paskirtas 21 artilerijos brigados jaun. karininku, dalyvavo kovose su vokiečiais Rytų Prūsijoje ir Galicijoje (Vakarų Ukrainoje), grįžęs į Lietuvą 1920 m. vasario 15 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas 1 art. pulko 6 baterijos jaun. karininku, 1920 m. lapkričio 19 d. pakeltas į kapitonus, 1920 m. kovo 18 d. – lapkričio 30 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Rudaminos, Maišiagalos ir Širvintų–Giedraičių ruože, 1923 m. gruodžio 1 d. pakeltas į majorus, gruodžio 19 d. pačiam prašant paleistas į artilerijos karininkų atsargą. Artilerijos pulko vadas Mykolas Gedgaudas 1920 m. charakterizavo Teodorą Vittę kaip gero išsilavinimo, visuomet rimtą ir blaivų, darbe sąžiningą, bendraujant mandagų, padorios laikysenos ir mūšyje narsų karininką, deja, silpnai mokėjusį lietuvių kalbą.
Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), Rusijos kariuomenėje – Šv. Anos 3-iojo laipsnio (1915), 4-ojo laipsnio „Už narsumą“ (1915), Šv. Stanislovo 2-ojo laipsnio (1916), 3-iojo laipsnio (1915) ordinais[2][3][1].
Literatūra redaguoti
- Vasiliauskas E., Mažosios Daunoravos dvaras – Lietuvos nepriklausomybės kovų karininko šeimos buveinė. Teodorui Vittei – 130 // Sidabrė. 2017, rugs. 27, p. 3.
- Vasiliauskas E., Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen, Klaipėda, 2017, p. 83–87.
- Loreta Ripskytė, Aplankė savanorių kapus, Šiaulių kraštas, 2019 m. vasario 19 d.
- Loreta Ripskytė, Tvarkė istorines vietas, Šiaulių kraštas, 2019 m. balandžio 30 d.
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Vasiliauskas E., Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen, Klaipėda, 2017, p. 83–87.
- ↑ Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008, t. VIII, p. 275
- ↑ Kavaliauskas V., Lietuvos karžygiai = Lithuanian war heroes: Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), Avižieniai: Daigai, 2014, t. 6: Šim–Žp, p. 498–499