Stolypino reforma

Stolypino reforma – XX a. pradžioje Rusijos imperijoje įvykdyta žemės reforma, kuria keista valstiečių skirtinė žemėtvarka. Inicijavo Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas. Oficialiai pradėta 1906 m. lapkričio 22 d., išleidus Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsaką, reformą įtvirtino Valstybės Dūmos 1910 m. birželio 11 d. išleistas įsakymas, o reforma vykdyta iki pat 1917 m. liepos 11 d., kai Laikinoji vyriausybė reformą sustabdė.

Reformos tikslai

Pagrindiniu Stolypino žemės reformos tikslu buvo siekis pakeisti tuo metu Rusijoje dominavusią bendruomeninės žemės valdymo formą valstiečiams priskiriant žemę, kuri tapdavo jo asmenine nuosavybe. Taip pat reforma siekta sukurti efektyviau funkcionuojantį žemės ūkį; skatinti valstiečius, pasinaudojant Valstiečių banko kreditais, išpirkti žemės sklypus iš dvarininkų; suformuoti didelį vidutinių žemės savininkų visuomenės sluoksnį. Reforma buvo vykdoma 47 europinės Rusijos dalies gubernijose. Ją vykdė apskričių žemėtvarkos komisijos. Reforma nepalietė kazokų žemėvaldos. Stolypino reformos metu valstiečiai skatinti iš centrinių gubernijų keltis į Sibirą, Vidurinę Aziją, suteikiant jiems naujose vietose žemės sklypus, pinigines išmokas ir keliems metams atleidžiant nuo mokesčių.

Lietuvoje

Lietuvoje reforma vykdyta 1907–1914 m., jos metu įteisinti anksčiau neteisėtai pradėti kaimų skirstymai į vienkiemius, naikinta Valakų reforma nustatyta žemėtvarka – rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Reformos metu vienkiemiais išskirstyta 1713 kaimų Kauno gubernijoje bei 717 kaimų Vilniaus gubernijoje, daugiausiai kaimų skirstyta prie Latvijos, taip pat Švenčionių apskrities vakaruose, į šiaurės rytus nuo Alytaus.

Reforma sudarė palankesnes sąlygas valstiečių socialinei diferenciacijai, savarankiškam ūkininkavimui, taip pat naujų žemės ūkio kultūrų auginimui.