Stanislovas Liubomirskis (1722)
Stanislovas Liubomirskis (lenk. Stanisław Lubomirski, 1722 m. gruodžio 25 d., Lancuta – 1783 m. rugpjūčio 12 d, Lancuta) – stambus Lenkijos magnatas ir ATR valstybinis veikėjas, Karūnos didysis sargybinis (1752–1766) ir Karūnos didysis maršalka (1766–1783), pasiuntinys į seimus (1752–1766), „Familijos“ magnatų grupuotės šalininkas. Lancuto, Višnicko ir Pševorsko seniūnas. Giminės Lacuto pilies valdytojas.
| Stanislovas Liubomirskis (1722) | |
|---|---|
| |
| Liubomirskiai | |
| |
| Herbas „Družina“ | |
| Gimė | 1722 m. gruodžio 25 d. Lancuta |
| Mirė | 1783 m. rugpjūčio 12 d. (60 metų) Lancuta |
| Tėvas | Jozefas Liubomirskis |
| Motina | Tereza Mnišek |
| Sutuoktinis (-ė) | Izabelė Liubomirska |
| Vaikai | Elžbieta, Julija, Aleksandra, Marija Konstancija |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
 Vikiteka |
Stanislovas Liubomirskis (1722) |
Biografija
redaguotiKilo iš Lancuto linijos Lenkijos kunigaikščių Liubomirskių giminės. Černigovo vaivados Jozefo Liubomirskio (1676–1732) ir Terezos Mnišek (1690–1746) antrasis sūnus. Jaunesnysis brolis Krokuvos vaivados ir kašteliono, kunigaikščio Antonijaus Liubomirskio (1718–1782).
Stanislovas Liubomirskis buvo renkamas 1746 metais nuo Sandomiro vaivadijos, 1748 nuo Livinijos, 1758 metais vėl nuo Sandomiro vaivadijos į tų metų seimus. 1758 metais įkūrė lenkų masonų ložę «Aux Trois Etoiles» («Į Tris Žvaigždes»).
1752 metais Stanislovas Liubomirskis gavo Karūnos didžiojo sargybinio pareigybę. 1762 metais buvo ketvirtą kartą išrinktas pasiuntiniu į seimą. 1764 metų gegužį-birželį buvo Konvokaciniame seime reformų pravedimo vienas iš iniciatorių. Rugpjūtį-rugsėjį tų pačių metų elekciniame seime palaikė išrinkimą Stanislovą Augustą Poniatovskį į Lenkijos karaliaus sostą.
1766 metais buvo išrinktas pasiuntiniu į seimą nuo Sandomiro vaivadijos. Tais pačiais metais gavo Karūnos didžiojo maršalkos pareigybę. Baro konfederacijos metu (1768–1772) Stanislovas Liubomirskis kvietė ATR karalių Stanislovą Poniatovskį pereiti į sukilusių konfederatų pusę, kuri naudojosi Prancūzijos palaikymu, ir atsisakyti nuo politinės sąjungos su Rusijos imperija.
1773–1775 metais Karūnos didysis maršalka Stanislovas Liubomirskis dalyvavo Padalijimo seimo darbe, sušaukto Lenkijos karaliaus Stanislovo Poniatovskio Rusijai, Prūsijai ir Austrijai spaudžiant, kur pasisakė prieš padalijimo akto patvirtinimą ir naujos ATR tvarkos. po pirmojo ATR padalijimo perėjo į magnatinę opoziciją karaliui ir dalyvavo Pastovios Tarybos, sukurtos 1775 metais, posėdžiuose.
Baltojo erelio (1757) ir Švento Stanislovo (1765) ordinų kavalierius.
Šeima ir vaikai
redaguoti1753 metų birželio 9 d. vedė kunigaikštytę Izabelę (Elžietą Eleną Aną) Čartoriskaitę (1733–1816), Rusios vaivados (1731–1782), kunigaikščio-magnato Augusto Aleksandro Čartoriskio (1797–1782) ir Marijos Sofijos Seniavskytės (1699–1777) dukterį. Vaikai:
- Elžbieta (1755–1783), nuo 1773 metų Lietuvos didžiojo maršalkos Ignoto Potockio (1750–1809) žmona
- Julija (1764–1799), nuo 1785 metų Lenkijos rašytojo, grafo Jono Nepomuko Potockio (1761–1815) žmona
- Aleksandra (1760–1830), nuo 1776 metų generolo-majoro grafo Stanislovo Kostka Potockio (1755–1821) žmona
- Marija Konstancija (1763–1840), nuo 1783 metų Karūnos lauko etmono Severino Rževuskio (1743–1811) žmona.
Literatūra
redaguoti- Stanisław Lubomirski, Pod władzą księcia Repnina, opracował i wstępem poprzedził Jerzy Łojek, Warszawa 1971
Nuorodos
redaguoti- Родословная князей Любомирских Archyvuota kopija 2014-03-05 iš Wayback Machine projekto.