Skitų kalba
| Skitų kalba | |
| Kalbama | Skitija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | - |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | mirusi |
| Kilmė | indoeuropiečių indoiranėnų (arijų) iranėnų rytų iranėnų skitų |
| Rašto sistemos | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | xsc |
Skitų kalba – senovės iranėnų kalba ar kalbų grupė, vartota Eurazijos stepėse gyvenusių skitų. Kalba priklausė rytų iranėnų šakai, iš kurios išsirutuliojo dabartinės osetinų ir pamyriečių kalbos. Skitų tarmės buvo vartojamos plačioje Eurazijos stepių erdvėje nuo Vyslos ir Dunojaus vidurupio vakaruose iki Tarimo baseino rytuose. Atskiros skitų kiltys – sarmatai, sakai, masagetai, alanai, kimerai ir kt. galėjo turėti savitas kalbas arba tarmes.
Skitų kalba tiesiogiai iš esmės nepaliudyta.[1] Kai kurie skitų areale rasti nežinomi įrašai bandomi skaityti kaip skitiški (pvz., nežinomo rašto Isyko įrašas iš Kazachstano arba hetitų hieroglifų įrašas iš Sakezo Irane). Žinoma keletas istoriniuose šaltiniuose minimų skitiškų asmenvardžių (pvz., skitų karalius *Pṛθ-tavā), dievavardžių (Tabiti (<tap- „kaisti“), pasak Herodoto, yra Hestija, Papaios (<pat- „ganyti, saugoti“) = Dzeusas, Api (<āp- „vanduo, upė“) = Gėja, Goitosyros ar Oitosyros (plg. av. gaēθa- „gyvūnas“ + sūra- „turtingas“ = Apolonas, Argimpasa ar Artimpasa (plg. av. āθra- „ugnis“) = Afroditė Uranija, Thagimasadas = Poseidonas). Taip pat Herodotas bei Plinijus Vyresnysis pateikia kelias skitiškas etimologijas. Dabartinių kalbininkų skitiškais laikomi didžiųjų Rytų Europos upių pavadinimai (Dunojus, Donas, Dniepras, Dniestras < *dānu „upė, vanduo“, sen. Volgos pavadinimas Rā < „drėgmė“), galimai – Obės pavadinimas (<āp- „vanduo, upė“).
Skitų kalba skiriama į dvi pagrindines šakas:
- skitų–sarmatų arba alanų kalbos, vartotos dab. Ukrainoje, pietų Rusijoje, Kazachstane; iš jų išsivystė dab. osetinų kalba;
- skitų–hotanų arba sakų kalbos, vartotos Hotano karalystėje (dab. Rytų Turkestanas); su jomis susijusios dabar Pamyre vartojamos vachanų, jagnobų kalbos.[2]
Skitų kalbai turėjo būti artimos Vidurinėje Azijoje vartotos sogdų ir chorezmiečių kalbos.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lubotsky, Alexander (2002). „Scythian elements in Old Iranian“ (PDF). 'Proceedings of the British Academy. The British Academy; azargoshnasp. 116: 189–202.
- ↑ Schmitt, Rüdiger (ed.), Compendium Linguarum Iranicarum, Reichert, 1989