Kalninė kielė
| Motacilla cinerea | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Kalninė kielė (Motacilla cinerea) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Motacilla cinerea Tunstall, 1771 |
Kalninė kielė (Motacilla cinerea) – kielinių (Motacillidae) šeimos paukštis.
Išvaizda redaguoti
Kalninė kielė kiek mažesnė už geltonąją kielę, tik kalninės uodega ilgesnė už kūną, nugara melsvai pilka, antuodegis geltonas. Patino kūno viršutinė pusė pilka. Antuodegis gelsvai žalias. Uodega ir sparnai rudai juodi. Kraštinės uodegos plunksnos baltos, kitos dvi poros plunksnų baltai dėmėtos. Antakis ir „ūsai“ balti. Gerklė ir pagurklis juodi, o likusi apatinė kūno dalis geltona. Snapas juodas. Kojos rusvos. Rainelė tamsiai ruda. Patelės antakis ir „ūsai“ neryškūs. Gerklė ir krūtinė su baltomis dėmėmis. Poilsio apdaru patino antakis neryškus, gerklė ir pagurklis baltai rusvi. Patelės gerklė ir pagurklis visiškai balti. Jaunikliai panašūs į suaugusius paukščius poilsio apdaru, tik pauodegys būna geltonas.
Paplitimas redaguoti
Eurazijoje arealą nusakyti sudėtinga. Europoje paplitusi pietinėje Skandinavijoje, kalnuotuose regionuose nuo Pirėnų iki Krymo. Šiaurėje arealas siekia vakarinę Baltijos pakrantę, Kolos pusiasalį, pietuose tęsiasi iki Viduržemio jūros pakrantės. Azijoje paplitusi Mažosios Azijos regione, Kaukazo, Kopetdago, Irano ir Afganistano kalnynuose, Hindukuše, Tian Šanio, Pamyro, Altajaus kalnų sistemoje. Nuo vakarinės Uralo papėdės Sibiro kalnais paplitusi iki Kolymos kalnagūbrio, Ochotsko ir Japonų jūros pakrantės. Šiaurėje arealas siekia Jamalo pusiasalį, Jenisejaus žemupį, pietuose tęsiasi iki Altajaus, Hvanghės žemupio. Gyvena Šiaurės Afrikoje, kai kuriose Atlanto, Ramiojo vandenyno, Viduržemio jūros salose. Žiemoja Afrikoje, Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Lietuvoje retkarčiais aptinkama traukimo metu rudenį arba pavasarį.
Biologija redaguoti
Veisimosi periodu gyvena kalnuose, miškų ir alpinėje juostoje, pakyla beveik iki amžinojo sniego ribos. Poros išsidėsto priklausomai nuo vietovės hidrografinio tinklo. Peri kalnų upių ir upelių krantuose. Aptinkama ir kiek toliau nuo tekančio vandens, miške bei krūmuose tarp akmenų, nedidelių vandens telkinių, nevengia gyvenviečių. Traukimo laikotarpiu ir žiemą gali gyventi didelių miestų soduose bei parkuose.
Aktyvi dieną. Greitai bėginėja upelių pakrantėse, pievutėse, renka maistą nuo žolių, krūmų ir žemutinių medžių šakų, gaudo vabzdžius ore. Visą laiką ant žemės kraipo uodegą, kaip ir kitos kielės, kiek pabėgėjusi paskrenda. Skrenda banguotai. Balsas panašus į baltosios kielės, tik kiek šaižesnis. Pora užima tam tikrą plotą, kurio centrą aktyviai gina. Traukia nedideliais, kiek pakrikusiais būreliais.
Lytiškai subręsta kitą pavasarį, veisimosi periodu laikosi poromis. Per metus aptinkamos dvi arba trys dėtys. Vienoje dėtyje paprastai būna 5–6 kiaušiniai, perimi maždaug 14 dienų, padėjus paskutinį. Peri abu poros nariai. Jaunikliai lizde išbūna apie dvi savaites.
Šaltiniai redaguoti
- Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1991.