„Kailis“ (Valstybinis pakinktų fabrikas „Kailis“[1]) – XX a. pirmoje pusėje Vilniuje veikęs kailinių dirbinių fabrikas.

Istorija redaguoti

 
Miniatiūrinis švarkas, pasiūtas „Kailio“ fabrike

Iki Antrojo pasaulinio karo fabrikas buvo Senamiestyje, Etmonų g. 1. Vokiečiams okupavus Vilnių, fabrikas pradėjo gaminti aprangą pagal Vermachto užsakymus. Dauguma darbuotojų buvo žydai, kai kurie su šeimomis gyveno fabrike. 1941 m. rugsėjo 6 d. žydų tautybės darbuotojai perkelti į Vilniaus getą, bet, fabriko vadovybės prašymu, jiems skirtas atskiras gyvenamasis blokas (Lydos g. 3, 13 ir Strašuno g. 8, 10). Tų pačių metų spalio 5 d. vokiečių kilmės dokumentus turinčio žydo Oskaro Gliko iniciatyva fabrikas perkeltas į buvusias „Elektrit“ patalpas Mortos Mingaugienės g. 16a (dabar – Taraso Ševčenkos gatvė). Darbuotojai su šeimomis (apie 800–1000 žmonių) perkelti į du didelius pastatus šalia gamybinių korpusų. O. Glikas tapo faktiniu fabriko valdytoju. 1941 m. ataskaitoje nurodoma, jog fabrike dirba 448 darbininkai ir tarnautojai, fabrikas gamina kailinius paltus, kailinukus, apykakles ir k.t. Fabriko darbininkai geto gyventojų laikyti privilegijuotais, kadangi dėl produkcijos svarbos frontui beveik visiems darbininkams vieniems pirmųjų buvo suteiktos geltonos šainos, suteikiančios teisę išgyventi.

1942 m. sausį fabrike kilo gaisras, po kurio dėl patalpų stygiaus atostogų išleista 120 darbuotojų. Sausio 18-31 d. ataskaitoje nurodomas darbuotojų ir tarnautojų skaičius – 537. Tiriant gaisro priežastis, saugumo policija išsiaiškino, jog O. Glikas yra žydas, ir jį su žmona vasario mėnesį sušaudė.

Fabriko veikla nutrūko 1944 m. liepos 3 d., Vermachtui traukiantis iš Vilniaus.[1]

Šaltiniai redaguoti