Kongo Demokratinės Respublikos istorija

Kongo Demokratinės Respublikos istorija apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų.

Istorija iki XIX a.: Kongo civilizacija, Afrikos savanų valstybės

Dabartinė Kongo Demokratinės Respublikos teritorija susiformavo XIX a. pabaigoje, ją kolonizavus Belgijai. Iki tol skirtingose teritorijos dalyse klestėjo atskiri kultūriniai židiniai. Seniausi gyventojai buvo pigmėjai. Vėliau, per bantų migraciją, juos išstūmė bantų gentys. Šios migracijos metu tarp 2000 m. pr. m. e. ir 500 m. e. m. bantai kėlėsi į dabartinę šalies teritoriją iš šiaurės vakarų. Vėliau į šią teritoriją taip pat migravo Sudano Darfuro ir Kordofano regionų gyventojai iš šiaurės rytų bei Rytų Afrikos gyventojai (į rytinius regionus). Dėl šių migracijų susidarė gana marga etninė šalies struktūra.

Vakarinė dabartinės KDR teritorijos dalis kartu su pietinės Kongo respublikos ir šiaurinės Angolos teritorija buvo neatskiriama Kongo civilizacijos dalis. Nuo XIII a. čia klestėjo Kongo imperija, formavosi bakongų etninė grupė. Nuo XVI a. bakongai pirmieji užmezgė ryšius su portugalais, prasidėjo tamprūs kultūriniai ryšiai, vėliau peraugę į intensyvią vergų prekybą. Iš šių teritorijų portugalai išgabeno daugybę juodaodžių vergų į savo koloniją Brazilijoje.

Kitas svarbus kultūros židinys buvo Upembos įduba KDR pietinėje dalyje. Jau V a. čia įsižiebė Upembos kultūra, kurios atstovai vykdė intensyvią prekybą dideliame Afrikos regione. XVI a. pabaigoje iš šios kultūros išsivystė Lubos karalystė su sakralizuotų vadų mulopvių kultu ir sudėtinga hierarchine politine struktūra. Pradedant XVII a. aukštesnė Lubos kultūra buvo perduodama kitoms savanų gentims Lundos ir Katangos plynaukštėse. Čia susiformavo teokratinės Lundos, Kazembės, Kubos, Bembos ir kitos imperijos, apėmusios visą pietinę dabartinės KDR dalį, taip pat teritorijas Zambijoje, šiaurės rytų Angoloje. XIX a. viduryje dauguma šių imperijų patyrė ngunių invazijas iš pietų, suahilių pirklių hegemoniją iš rytų.

Trečiasis kultūrinis židinys buvo šiaurės rytinėje KDR dalyje, Azandės plynaukštėje, kur valstybinius junginius sukūrė azandžiai. Jų kultūrą stipriai veikė islamiškos afrikinės kultūros šiaurėje. Tačiau didžioji KDR teritorijos dalis, ypač šiaurinė, apaugusi tankiais atogražų miškais, išliko necivilizuota, čia valstybiniai junginiai nesusikūrė.

XIX a. pabaigoje po Livingstono tyrinėjimų belgai, konkuruodami su portugalais pietuose ir prancūzais šiaurėje atplėšė sau didelę dalį teritorijos, kuri tapo Laisvąja Kongo valstybe, o vėliau – Belgijos Kongu.

Mobutu Sese Seko

Po maištų Leopoldvilyje 1959 m. sausio 4-7 d. ir Stenlivilyje tų metų spalio 31 d. belgai suprato, kad jie nesugebės išlaikyti tokios didelės teritorijos, jei kongas nuspręs siekti nepriklausomybės. 1960 m. sausio 18 d. buvo surengta apvaliojo stalo konferencija Briuselyje, kurioje dalyvavo belgų ir Kongo lyderiai. Sausio 27 d. buvo paskelbta, kad gegužės 22 d. įvyks rinkimai, o Kongas taps nepriklausomu birželio 30 d. Po rinkimų Patris Lumumba tapo Kongo premjeru, o Džosefas Kasavubu - prezidentu. Iš pradžių šalis vadinosi Kongo respublika (pranc. République du Congo). Kadangi taip pasivadino ir Prancūzų Kongas po nepriklausomybės, buvęs Bergų kongas buvo vadinamas Kongu-Leopoldviliu, o prancūzų - Kongu-Brazaviliu.

Po nepriklausomybės 1960 m. susiformavo daugiatautė Kongo valstybė, kurios kultūriniai ir ekonominiai skirtumai yra milžiniški. regioniniai genčių vadai turėjo daugiau galios nei centrinė valdžia, išvykus belgams neliko gabių administratorių. Pirmieji Kongo gyventojai baigė universitetus tik 1956 m. ir mažai kas žinojo kaip valdyti tokią didelę šalį.

1960 m. liepos 5 d. Kongo kariai pradėjo maištą prieš savo baltuosius karininkus. Liepos 11 d. turtingiausia provincija Katanga, vadovaujama Moïsės Čombės, paskelbė nepriklausomybę. JTO atsiuntė 20 tūkst. taikdarių, kad apsaugotų europiečius ir įvestų tvarką. Į šalį atvyko daug samdinių, kurie gynė kasybos kompanijų interesus. Rugpjūčio 8 d. atsiskyrė antra pagal turtingumą provincija Kasajus.

Premjeras Lumumba paprašė Tarybų Sąjungos pagalbos. Nikita Chruščiovas sutiko atsiųsti ginklų, bet amerikiečiai liepė taikdariams jų neįleisti į šalį. JAV siekė pakeisti premjerą, tad su juo nesutariančiam prezidentui Kasavubu tiekė ginklus. 1960 m. rugsėjo 14 d. pulkinikas Džozefas Mobutu su CŽV pagalba nuvertė valdžią ir suėmė premjerą.

1961 m. sausio 17 d. Lubumbašyje Lumumba spaudos akivaizdoje buvo sumuštas Mobutu įsakymu, o vėliau slapta nužudytas. Stanlivilyje Lumumbos rėmėjai įkūrė savo valdžią, kuriai vadovavo Antuanas Gizenga. Ji išsilaikė iki kovo 31 d. Po didelių pastangų Kasajus buvo prijungtas prie Kongo 1961 m. gruodžio 30 d., o Katanga - 1963 m. sausio 15 d.

1964-1965 m. per Simbos sulikimą maištininkai užėmė pusę Kongo ir šis vėl turėjo prašyti užsieniečių pagalbos.

1965 m. šalies prezidentu tapo Mobutu Sese Seko, išlaikęs šį postą iki 1997 m. Šaltajame kare jis palaikė Amerikos pusę, tačiau šalyje įsitvirtino diktatūra, korupcija ir asmenybės kultas. Kultūrinė įvairovė inspiravo nuolatinius etninius konfliktus, kurie ypač paaštrėjo po Šaltojo karo ir susilpnėjus diktatūrai. Šie konfliktai 1996 m. išaugo į Kongo konfliktą. Antrasis Kongo karas (1998–2003 m.) dėl žmonių netekčių dar yra vadinamas Afrikos pasauliniu karu. Nepaisant to, kad karas pasibaigė, rytiniuose šalies rajonuose tęsiasi konfliktai (Iturio konfliktas, Kivu konfliktas ir t. t.), ir šalis išlieka karo būsenoje.