Antrasis Kongo karas

Antrasis Kongo karas
DRC Rwanda line.jpg
Civiliai prie Ruandos sienos
Data 1998 m. rugpjūčio 2 d. – 2003 m. liepa 18 d.
Vieta Kongo Demokratinė Respublika
Rezultatas Nėra nugalėtojo
Konflikto šalys
Pro-vyriausybinės pajėgos:
Kongo DR vėliava Kongo Demokratinė Respublika
Angolos vėliava Angola
Čado vėliava Čadas
Namibijos vėliava Namibija
Zimbabvės vėliava Zimbabvė
Anti-Ugandos pajėgos:
Flag of Lord's Resistance Army.svg Viešpaties pasipriešinimo armija
Sudano vėliava Sudanas (numanoma)
Ugandos vėliava Uganda
Ruanda Ruanda
Burundžio vėliava Burundis
Vadovai ir kariniai vadai
Kongo DR Joseph Kabila
Zimbabvė Robert Mugabe
ZimbabvėConstantine Chiwenga
Angola José Eduardo dos Santos
Uganda Joveri Museveni
Ruanda Paul Kagame
Pajėgos
Ruanda: 8 000+
Nuostoliai
tūkstančiai tūkstančiai
350 000+ civilių žuvo

Antrasis Kongo karas, taip pat vadinamas Afrikos pasauliniu karu[1] ir Didžiuoju Afrikos karu, buvo karinis konfliktas vykęs Kongo Demokratinėje Respublikoje (buvęs Zayras), kuris prasidėjo 1998 ir oficialiai baigėsi 2003 metais, kai buvo sudaryta Pereinamoji Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybė.

Bendri bruožaiKeisti

Tai buvo didžiausias karas šiuolaikinės Afrikos istorijoje, vienas iš daugiausiai aukų pareikalavusių karų po Antrojo pasaulinio karo. Karas tiesiogiai įtraukė aštuonias Afrikos valstybes ir apie 25 ginkluotas grupes. Karo metu žuvo apie 3,8 mln. žmonių, daugiausia dėl su karu susijusio bado ir ligų. Milijonai žmonių turėjo palikti savo gyvenamas vietas ir tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse.[2]

Nepasaint to, kad karas formaliai baigėsi 2003 m. liepą ir buvę priešininkai susitarė dėl nacionalinės vienybės vyriausybės suformavimo, 2004 m. nuo ligų ir bado kasdien mirė po 1000 žmonių.[3] Konflikto atsinaujinimo grėsmė kyla daugiausia iš nesutarimų Kongo kariuomenėje integravusioje buvusius sukilėlius bei agresyvių kaimyninių šalių (pvz., Ruandos) veiksmų.

Kovojusios šalysKeisti

Kongo civilizacija
Bantu migracija
Kongo imperija (nuo XIII a.)
Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.):
Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
Kolonijos XVIII-XX a.:
Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
XX-XXI a. karai:
Angolos, Kongo I, Kongo II
Nepriklausomybė:
Angola, Kongo Respublika, KDR

ZimbabvėKeisti

Robertas Mugabė pasiuntė Zimbabvės armiją į Kongo Demokratinę respubliką 1998 m.[4] Jis buvo vienas aršiausių Kabilos rėmėjų tarptautiniu mąstu. Zimbabvė tarp visų įsitraukusių karo dalyvių turėjo labiausiai patyrusias oro pajėgas, o armija buvo laikoma viena geriausiai ginkluotų regione. Tačiau Zimbabvės pasirodymas buvo gan vidutiniškas.[5]

NamibijaKeisti

Namibijos prezidentas Sam Nujoma teigė, kad negalėjo atmesti Zimbabvės ir Angolos prašymo kariniais veiksmais paremti Kalingą. 1999 m. vasario 1 d. Konbe guvo tik tūkstantis Namibijos karių, tikriausiai tik vienas pėstininkų batalionas su aptarnaujančiu personalu ir artilerija. Nors vėliau karių skaičius padidėjo iki 2 tūkst. Namibijos vaidmuo konflikte buvo nežymus. Ji pasitraukė 2002 m, praradusi 30 karių.[6]

Antrojo Kongo karo priežastysKeisti

Antrojo Kongo karo šaknis galima rasti 1994 m. vykusiame Ruandos genocide ir panašiais įvykiais Burundyje, kai šimtai tūkstančių šių šalių gyventojų, daugiausia hutų tautybės, pasitraukė į rytus, į Zayro teritoriją. Pabėgėlių stovyklas greitai ėmė kontroliuoti hutų karinės grupuotės Interahamwe, kurių dalis narių buvo tutsių genocidą vykdę asmenys.

Pirmasis Kongo karas kilo 1996 m., kai Ruanda neapsikentusi hutų karinių grupuočių, rengusių antpuolius per sieną į Ruandą, veiksmais įsiveržė į Zayrą. Šią intervenciją pasmerkė Zayro prezidentas Mobutu Sese Seko. Ilgą laiką Mobutu rėmė Jungtinės Valstijos, nes jis laikytas svarbia figūra kovojant prieš komunizmo plitimą subsacharinėje Afrikoje. Po Šaltojo karo pabaigos, abi supervalstybės nustojo aktyviai domėtis subsacharinės Afrikos reikalais. JAV nustojus remti Mobutu, prasidėjo sukilimas prieš jo valdžią. Ruanda ir Uganda aktyviai kariais ir pinigais rėmė Kongo išlaisvinimo demokratinių jėgų aljansą (AFDL), kuriam vadovavo Laurent-Désiré Kabila.

Užėmęs sostinę Kabila 1997 m. gegužės 17 d. paskelbė imąs Zayre valdžią į savo rankas ir pervadinąs šią šalį Kongo Demokratine Respublika. Tačiau dalinantis įtaką naujoje vyriausybėje kilo daugybė nesutarimų, ypatingai dėl užsieniečių (ypač ruandiečių) dalyvavimo joje. Dėl Kinšasoje tebesančių ruandiečių karių Kabilą vietos gyventojai ėmė laikyti užsieniečių statytiniu.

Situacija pasidarė ypač įtempta, kai 1998 m. liepos 14 d. Kabila atleido savo kabineto vadovą ruandietį James Kabare, pakeisdamas jį vietiniu kongiečiu. Tuo būdu Kabila siekė pradėti atsikratyti šalių, atvedusių jį į pergalę, įtakos. Nors šis žingsnis atšaldė ir taip jau susikomplikavusius santykius su Ruanda, Kabila sušvelnino situaciją paskirdamas Kabare jo posto perėmėjo kariniu patarėju.

Po kelių savaičių Kabila atsisakė šių diplomatinių manevrų. Jis pareikalavo išvesti Ugandos ir Ruandos kariuomenes iš šalies. Ruandos kariniai patarėjai turėjo išvykti iš Kinšasos per 24 valandas.

NuorodosKeisti

  1. Government Accounting Office (GAO). U.N. peacekeeping executive branch consultations with Congress did not fully meet expectations in 1999-2000, 2000. Page 52.
  2. Congo Civil War Global Security
  3. 1,000 a day dying in Congo, agency says, December 10, 2004. CBC
  4. 'No Zim soldiers in DRC' Archyvuota kopija 28 September 2007 iš Wayback Machine projekto., 8 June 2006. The Herald. See also "The war that might not have been" Archyvuota kopija 14 December 2008 iš Wayback Machine projekto. Inter Press Service: Article about Zimbabwean soldiers' involvement, October 2004
  5. „Scramble for the Congo: Anatomy of an Ugly War“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 29 October 2013. Nuoroda tikrinta 2020-06-21. 
  6. „No Namibian troops to DRC“. Suarchyvuotas originalas 2 April 2015. Nuoroda tikrinta 23 April 2015. 


Vikiteka