Smėlynų augalija

Smėlynaiaugalijos tipas, jungiantis drėgmės stygiaus sąlygomis egzistuojančias fitocenozes. Lietuvos teritorija yra mišriųjų miškų augalijos juostoje, todėl smėlynų augalija čia azoninė. [1] Smėlynų augalų bendrijos neilgaamžės. Natūrali sukcesija sukelia sparčius augalų rūšių skaičiaus pokyčius, dominuojančių rūšių pasikeitimą ir netipinių augalų pasirodymą.[2] Ilgainiui smėlynų augalų bendrijos pereina į zoninį augalijos tipą – mišrų mišką.

StruktūraKeisti

Lietuvos smėlynų augaliją sudaro du dideli kompleksai: Baltijos pajūrio smėlynų augalija ir Pietryčių smėlėtosios lygumos kontinentinių smėlynų augalija. Taip pat prie smėlynų augalijos priskiriamos didžiųjų upių slėnių ir dėl lokalių savito mikroklimato, specifinių edafinių bei biotinių faktorių poveikyje susiformavusios augalų bendrijos.

Pagrindinis šiuos du kompleksus skiriantis bruožas yra smėlio kilmė. Baltijos pajūrio smėlynai sudaryti išskirtinai tik iš įvairių frakcijų eolinio smėlio. Pietryčių smėlėtosios lygumos, didžiųjų upių slėnių, dėl specifinių edafalinių ir biotinių veiksnių susiformavusius smėlynus, be eolinio, dar sudaro fluvialinis, fluvioglacialinis, limnoglacialinis ir aliuvinis smėlis, kuriame visada būna rišliųjų medžiagų (molinių, dumblinių ar organinių medžiagų dalelių). [3]

 
Baltijos pajūrio smėlynai

Baltijos pajūrio smėlynų augalijaKeisti

Lietuvos pajūryje smėlynų augalija stabiliausia, kadangi jūrinis klimatas ir savitos orografinės sąlygos labai įtakoja bendrijų įvairovę.[1]

Baltijos pajūrio smėlynų buveines formuoja su jūra susijusių veiksnių visuma ir savitai prisitaikiusi augalija. Kopų reljefas, ryškūs drėgmės ir temperatūros svyravimai, nuolatiniai smarkūs vėjai, birus nuolatos perpustomas negausus maisto medžiagų smėlis – tai pagrindiniai vyraujantys veiksniai, dėl kurių susiformavo savitos pajūrio smėlynų buveinės. Be natūralių ekologinių sąlygų, buveines lemia intensyvi rekreacija, ypač pasireiškianti aplink gyvenvietes. Lietuvos pajūryje gamtines buveines sudaro įvairių sukcesinių stadijų augalų bendrijos, esančios lygiagrečiose su kranto linija ekologinėse juostose. [3]

 
Kontinentiniai smėlynai

Pietryčių smėlėtosios lygumos kontinentinių smėlynų augalijaKeisti

Pietryčių smėlėtosios lygumos kontinentinių smėlynų augalijos kompleksą galima išskirti į dvi dalis: atvirus ir užželiančius smėlynus. Nemažai atvirų ir užaugančių, užželiančių smėlynų aptinkama kontinentinėse kopose, didesniųjų upių slėnių šlaituose ir salpose. Nors dažniausiai atvira augalija formuojasi smėlynų antropogeninių pažeidimų vietose – kirtavietėse, gaisravietėse, kariniuose poligonuose ir panašiai.[4]

Atviruose smėlynuose yra labai mažai biogeninių medžiagų, todėl krituliai labai greitai susigeria į gilesnius dirvožemio sluoksnius, šiltuoju metų laikotarpiu saulė įkaitina paviršiaus plotą, o naktimis jis greitai atvėsta. Todėl tokiose vietovėse auga tik atsparūs ir prisitaikę augalai būdingi šioms buveinėms, daugiausiai kerpės. Tačiau prasidėjusi sukcesija ilgainiui keičia atviro smėlyno paviršiaus ploto padengimą, augalija sutvirtina smėlį, pradeda kauptis nedideli humuso kiekiai, palaipsniui gerėja vandens ir temperatūros rėžimai dirvožemyje. Sekančiame etape įsivyrauja viržynai, galiausiai susidarius palankioms sąlygoms pradeda augti paprastosios pušies savaiminiai medžiai. [5]

Augalų bendrijosKeisti

Smėlynų bendrijų įvairovė gana nedidelė. Didžioji dalis smėlynų augalų bendrijų priklauso dviems pagrindinėms klasėms: baltųjų kopų (Kl. Ammophiletea arenariae) ir pilkųjų kopų bei žemyninių smėlynų (Kl. Koelerio-Corynephoretea).

Baltųjų kopų bendrijos Lietuvoje įsikūrusios Baltijos pajūryje, o kontinente pasitaiko tik mažais ploteliais. Visos šios klasės bendrijos priskiriamos vienai – rugiaveidinių smiltlendrynų (Ass. Leymo-Ammophiletum arenariae) – asociacijai.

Pilkųjų kopų ir žemyninių smėlynų klasės bendrijos nemažus plotus užima pajūryje – pilkosiose kopose ir palvėje. Žemyninėje dalyje jos mažais lopinėliais išsimėčiusios kariniuose poligonuose, kirtavietėse, pamiškėse, miško aikštelėse, šlaituose. Pajūrio kopose didžiausius plotus užima našlaitinių šepetukynų (Ass. Violo-Corynephoretum canescentis) ir šlamutinių austėjynų (Ass. Helichryso-Jasionetum mantanae), nuo jūros nutolusiose vietose, ypač Lietuvos pietinėje ir pietrytinėje – kežinių šepetukynų (Ass. Sclerantho-Corynephoretum canescentis) asociacijų bendrijos. [6]

Nedidelė dalis smėlynų augalų bendrijų priskiriama druskingų pievų (Asteretea tripolii) klasei. Tai labai retos Lietuvoje bendrijos, kurių nedidelių fragmentų aptinkama tik Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėse. Prie šios klasės priskiriamos tik vienos asociacijos bendrijos. Druskingose pievose iš viso auga 30 rūšių augalų.[7]

Smėlynų augalaiKeisti

 
Lietuvinė naktižiedė (Silene lituanica)

Psamofitai (gr. psammos – smėlis + phyton – augalas) – smėlynų augalai, prisitaikę augti sausame, maisto medžiagų neturinčiame dirvožemyje. Dauguma smėlynų augalų yra kserofitai ir kseromezofitai, gebantys išgarinti nedaug vandens arba kaupiantys jo atsargas storuose sultinguose lapuose ir stiebuose.

Labai daug smėlynų augalų yra žemaūgiai, todėl, padidėjus maisto medžiagų kiekiui dirvožemyje, juos nustelbia kitų ekologinių grupių augalai. Tarp smėlynų augalų yra ilgus, neretai giliais įsiskverbiančius šakniastiebius turinčių augalų (pavyzdžiui Smiltyninė rugiaveidė (Leymus arenarius), Pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), Smiltyninė viksva (Carex arenaria)). Jie auga pajūrio pustomuose smėlynuose. Sultingus stiebus ir lapus turintys augalai (pavyzdžiui Aitrusis šilokas (Sedum acre), Siaurialapis šilokas (Sedum sexangulare), Šilinė perkūnropė (Sempervivum soboliferum)) dažniausiai įsikuria žemyniniuose smėlynuose. Smėlynuose didesnę dalį sudaro vienmečiai ir dvimečiai augalai. Nedidelę dalį smėlynų augalų sudaro puskrūmiai ir krūmokšniai (pavyzdžiui Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), Smiltyninis laibenis (Alyssum montanum), Šilinis viržis (Calluna vulgaris)). Smėlynuose, ypač vėlyvųjų apaugimo stadijų, auga gana daug samanų (pavyzdžiui Paprastoji rausvutė (Ceratodon purpureus), Smiltyninis gegužlinis (Polytrichum juniperinum), Dirvoninė širmūnė (Racomitrium canescens)).

Lietuvoje nemažai smėlynų augalų reti, kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (pavyzdžiui Lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), Smiltyninis laibenis (Alyssum montanum), Smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius)). Labiausiai smėlynų augalai nyksta dėl smėlynų savaiminio apaugimo arba apželdinimo medžiais ir krūmais.[8]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Navickienė D., 2009. Smėlynų augalijos monitoringas. Veiklos planavimo ir visuomenės informavimo skyrius. Prieiga per internetą https://gamta.lt/cms/index?rubricId=54124bd1-2dca-42e7-aad4-1b42ab29ae6d
  2. Stankevičiūtė, J. 2006. The succession of sand vegetation at the Lithuanian seacoast, Botanica Lithuanica 12(3): 139–156.
  3. 3,0 3,1 Rašomavičius V., 2012. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas: buveinių aprašai, būdingos ir tipinės rūšys, jų atpažinimas: I pajūrio smėlynų buveinės: 2110, 2120, 2130, 2140, 2170, 2180, 2190, 2320. Vilnius: Gamtos tyrimų centras
  4. Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys. Vadovėlis. - Vilnius
  5. Navakas D., 2015. Kontinentinių smėlynų būklė ir jų užaugimo mišku ypatumai. Magistro darbas. Aleksandro Stulginskio universitetas, Kaunas.
  6. Gudžinskas Z., 2018. Lietuvos augalų bendrijos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-augalu-bendrijos/?fbclid=IwAR2DTlNtYo-xh9mkKC9gPL-HlOIJEm0LmVHBFXprxbY0r7DFTqXJqEww99c
  7. Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. - Vilnius.
  8. Gudžinskas Z., 2018. Smėlynų augalai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą https://www.vle.lt/straipsnis/smelynu-augalai/