Simon Gregorčič
Simonas Gregorčičius (slovėn. Simon Gregorčič, 1844 spalio 15 d., Vrsno, Slovėnija – 1906 lapkričio 24, Gorica) – slovėnų poetas ir kunigas.
Biografija redaguoti
Simonas Gregorčičius gimė mažame Vrsno miestelyje prie Kobarido. Jis buvo antras vaikas Katerinos ir Jarnėjo šeimoje. Jau ankstyvoje jaunystėje paaiškėjo, kad jis – nerami asmenybė ir išskirtinės atminties savininkas. Vaikystėje būsimasis rašytojas ganė savo tėvo bandą, ir daili gimtojo krašto gamta, kai nerūpestingai lakstė po pievas bei laukus, jam tvirtai įaugo atmintin.
Pradinę mokyklą lankė Libušnje kaimelyje, vėliau tėvai jį išleido mokytis į Goricą, kur sėkmingai baigęs gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją. Bestudijuodamas Gregorčičius labai anksti subrendo, įgyjo nepalenkiamą valią bei tvirtą charakterį. Pirmąsias iškilmingas mišias jis atlaikė 1876 metų spalio 27 d. gimtajame miestelyje, likus metams iki studijų pabaigos.
Baigęs seminariją, tapo Kobarido bažnyčios kapelionu, tęsė dar gimnazijoje pradėtą literatūrinę veiklą ir įkūrė vieną pirmųjų skaityklų Slovėnijoje, kurioje sutiko savo pirmąją ir vienintelę, deja, nelaimingą meilę – mokytoją Dragojilą. Jų pažintis prasidėjo tuo metu, kai Gregorčičius pradėjo dėstyti tikybą jos mokiniams. Savaime suprantama, jog jaunuolių meilė buvo neįmanoma, ir ne tik dėl Gregorčičiaus celibato, bet dar ir dėl to, kad Dragojila ištekėdama būtų praradusi darbą. Poetas Kobarido bažnyčiai tarnavo nuo 1868 iki 1873, vėliau buvo perkeltas į Rihenbergą.
Ir Rihenberge žmonės jį gerbė ir mylėjo, bet poetas nesutarė su miesteliu meru. Pastarojo netenkino jokia Gregorčičiaus veikla, jiedu dažnai nesikalbėdavo, ir šie sudėtingi santykiai buvo viena iš priežasčių, kodėl Gregorčičius naujoje aplinkoje jautėsi vienišas, o tai neigiamai paveikė jo sveikatą. Poeto jėgos po truputį pradėjo blėsti, ir todėl jis apsisprendė atsisakyti pareigų Rihenberge ir laikinai persikelti į Goricą. Nepaisant to, kad Rihenberge jis kentėjo ir fiziškai, ir dvasiškai, skausmingai atsisveikino su šiuo kraštu, nenorėjo jo palikti ir šią patirtį perteikė eilėraštyje „Atsisveikinant su Rihenbergu“ („Slovo od Rihenberga“). Rihenbergo gyventojai per aštuonerius Gregorčičiaus tarnystės metus labai jį pamilo ir surengė gražias išlydėtuves. Kai Gregorčičius rengėsi išvykti užimti vikaro pareigas Gradišče miestelyje, sukruto visas Rihenbergas, meras bei jo patarėjai lydėjo poetą iki pat Dornbergo.
1882 metais Gregorčičius išleido savo pirmąjį poezijos rinkinį, susilaukusį didžiulės sėkmės. Vien per tris mėnesius buvo išpirkta apie 2000 egzempliorių.
Naujoje tarnystės vietoje poetas turėjo daugiau laisvo laiko ir lengvesnes pareigas, tačiau pragyvenimo sąlygos buvo prastesnės, todėl jis ėmėsi žemės ūkio bei vėl pradėjo piemenauti. Vienuolika metų atitarnavęs Gradišče miestelyje, jis pagaliau sulaukė užsitarnautos pensijos bei išleido dar du poezijos rinkinius.
1903 metais dėl pablogėjusios sveikatos poetas pardavė namą Gradišče ir persikėlė į Goricą, kurioje nuomojosi butą, bet gyveno jame neilgai, nes 1906 metų lapkričio 24 dieną mirė, visą savo turtą palikdamas mokyklai. Poetas norėjo būti palaidotas kukliai, tačiau į jo laidotuves susirinko daugybė žmonių – slovėnų ir italų. Gregorčičiaus paskutinė valia buvo įvykdyta jį palaidojant šalia tėvo, prie šv. Lauryno bažnyčios, galva į altorių.
Simonas Gregorčičius paliko didelį įspaudą slovėnų literatūroje. Labai mažai poetų susilaukia tokios didelės žmonių pagarbos ir populiarumo, kaip kad jo susilaukė Gregorčičius, ne tik būdami gyvi, bet ir po savo mirties. Daugybė jo eilėraščių įsiliejo į liaudies kūrybą visoje Slovėnijoje, ypač Pajūrio regione.
Eilėraščių tematika redaguoti
Dar besimokydamas gimnazijoje, pradėjo kurti romantines eiles, įkvėptas France Prešereno, tačiau greitai jo eilėse pradėjo ryškėti dvasininko pašaukimo įspaudai bei pasaulietinio gyvenimo siekis. Kūrė eiles gamtos ir meilės tematika, kai kurių eilėraščių forma ir turinys primena išpažintį. Poeto eilės buvo tokios populiarios, jog ilgainiui jis pradėtas vadinti „Goriškos lakštingala“. 1882 – 1908 metais buvo išleistos keturios Gregorčičiaus poezijos rinktinės, dvi iš jų tapo bestseleriais, o paskutinioji pasirodė jau po poeto mirties.
Darbai redaguoti
- Poezija I (1882) – Franas Erjavecas šį rinkinį vadina "Auksine slovėnų literatūros knyga";
- Poezija II (1888)
- Poezija III (1902)
- Poezija IV (1908)
Gregorčičiaus kūrybą priskiriame laikotarpiui tarp Romantizmo ir Realizmo. Tuo metu jis sukūrė ryškiausius savo eilėraščius. Naujos meno kryptys, pasireiškusios XIX amžiaus pabaigoje bei XX amžiaus pradžioje, poeto kūrybai įtakos nepadarė.
Nuorodos redaguoti
Rašytojo kūrybos aptarimas vokiečių kalba Archyvuota kopija 2010-02-12 iš Wayback Machine projekto.
