Atverti pagrindinį meniu

Senovės egiptiečių kalba

Senovės egiptiečių kalba
r
Z1
nkmmt
O49
KalbamaSenovės Egiptas
Kalbančiųjų skaičiusmirusi
KilmėSemitų-chamitų
 Sen. egiptiečių
Rašto sistemoshieroglifai, hieratinis, demotinis
Kalbos kodai
ISO 639-2egy
ISO 639-3egy, cop

Senovės egiptiečių kalba (egip. r n km.t, mokslinė transkripcija: re-en-kemet, liet. „Egipto kalba“) – semitų-chamitų šeimos kalba, vartota Senovės Egipte. Rašytiniai šaltiniai šia kalba siekia 3400 m. pr. m. e., todėl tai yra viena seniausių žinomų rašytinių kalbų.

RaidaKeisti

Egiptiečių kalbos vystymasis kalbininkų skirstomas į 6 chronologines fazes:

  • Archajinė egiptiečių kalba (prieš 2600 m. pr. m. e., ankstyvosios karalystės kalba);
  • Senoji egiptiečių kalba (2600–2000 m. pr. m. e., Senosios Egipto karalystės kalba);
  • Vidurinioji egiptiečių kalba (2000–1300 m. pr. m. e.; Viduriniosios Karalystės iki XVIII dinastijos kalba, kaip rašytinė kalba vartota iki IV a.);
  • Vėlyvoji egiptiečių kalba (1300–700 m. pr. m. e.; nuo XVIII dinastijos iki III pereinamojo laikotarpio);
  • Demotinė kalba (VII a. pr. m. e. – V m. e. a.; vėlyvojo laikotarpio ir romėnų laikų kalba);
  • Koptų kalba (I-XVII a.; nuo romėnų laikų iki šių dienų) – paskutinė senovės egiptiečių kalbos stadija. Ji vartota Egipto krikščionių koptų iki XVII a., vėliau iš kasdienio vartojimo išnyko ir dabar tebevartojama tik religiniuose ritualuose.

Fonetika ir raštasKeisti

 
Eberso papirusas, rašytas hieratiniu raštu
Pagrindinis straipsnis – Egiptiečių raštas.

Senovės egiptiečių kalba buvo užrašoma egiptiečių hieroglifais, o vėlyvosiose stadijose išsivystė hieratinis ir demotinis raštai. Kadangi pastaraisiais buvo dažniausiai rašoma tik ant papiruso, išliko mažai pavyzdžių. Visos trys rašto sistemos atsirado skirtingu metu ir vėlyviausiuoju laikotarpiu naudotos paraleliai, tačiau turėjo skirtingas funkcijas. Hieroglifai buvo naudojami oficialiausiuose, valstybiniuose dokumentuose ir dažniausiai iškalami akmenyje; hieratinis raštas naudotas dažniausiai šventyklų dokumentuose, o demotinis buvo skirtas užrašyti ekonominius, buitinius tekstus.

Visos trys rašto sistemos buvo mišrios, t. y. naudojo tiek ideografines, tiek fonografines grafemas, o dauguma rašto ženklų galėjo atlikti visas funkcijas – tiek ideografinę, tiek fonografinę, tiek determinatyvo. Nors raštas leido visus tekstus pilnutinai užrašyti fonetiškai, Egipte niekada nebuvo pereita prie visiško fonografinio rašto, ir ideogramos naudotos iki pat vėlyvosios egiptiečių kalbos nunykimo.

Raštas leido užfiksuoti 24 skirtingus garsus, kurie atsispindi vienskiemenių rašto ženklų rinkinyje, savotiškoje abėcėlėje. Šių ženklų transliteravimui (t. y. perteikimui lotyniškais rašmenimis) egzistuoja kelios skirtingos sistemos, pasiūlytos atskirų mokslininkų, kurios naudoja skirtingas raides garsams /a/, /i/, /š/, /dž/ ir pan. užrašyti. Taip pat nėra iki galo aišku, kaip tiksliai buvo tariami vieni ar kiti garsai (pvz., nėra iki galo aišku, kam buvo reikalingi 4 ženklai garsams /h/, /ch/ išreikšti), todėl mokslininkai tik yra sutarę tarpusavyje dėl ženklų tarimo. Garsai yra šie:

Fonetiniai vienskiemeniai rašto ženklai
Ženklas Nr.
Gardinerio sąraše
Tranliteracija Apytikris tarimas
(Viduriniojoje kalboje)
Garso pavadinimas Vaizduojamas objektas
Gardiner
(1957)
Buurman,
et al. (1988)
Allen
(2000)
 
G1 3 A 3 /ɑː/ alefas grifas
 
M17 ı͗ i j /ɑː/, /iː/ jodas nendrė
  
2× M17 y y y /j/, /i:/ dvigubas jodas dvi nendrės
 

ar
 
 
D36
ar
2x D36
ˤ a ˤ /a/ ainas ranka
 
ar
 
G43 ar Z7 w w w /u/, /w/ vavas putpelė
 
D58 b b b /b/ b koja
 
Q3 p p p /p/ p demblys
 
I9 f f f /f/ f gyvatė
 
ar
 
G17 ar Aa15 m m m /m/ m pelėda ar šonkaulis
 
ar
 
N35 ar S3 n n n /n/ n vanduo ar karūna
 
D21 r r r /r/ r burna
 
O4 h h h /h/ (kietas) h namas
 
V28 H /h/ (kietas) h su taškeliu virvė
 
Aa1 x /x/ (liet. ch) h su krypute placenta (?)
 
F32 X /x/ (liet. ch) h su brūkšneliu pilvas su uodega
 
O34 s s z /s/ skardžioji-s skląstis.
 
S29 s s s /s/ s perlenktas audinys
 
N39 š S š /ʃ/ (liet. š) sinas tvenkinys
 
N29 q q /k/ kafas nuolydis
 
V31 k k k /k/ k krepšys su rankena
 
ar
 
W11 ar V32 g g g /g/ g padėklas ar maišas
 
ar
 
X1 ar U33 t t t /t/ t bandelė ar piestelė
 
V13 T /tʃ/ (liet. č) č virvė
 
D46 d d d /d/ d ranka
 
I10 D /dʒ/ (liet. dž) kobra

Kaip ir dalyje dabartinių semitų kalbų, egiptiečių kalboje iš pradžių nebuvo užrašomi balsiai, ir tik vėliau kai kurie rašmenys leido užrašyti balsius /a/ (buvo tariamas /d/, /l/ ar /r/ senojoje kalboje), /i/ ir /u/ (buvo tariamas /w/ senojoje kalboje). Tai, kad balsiai fiksuoti nesistemingai, sukelia kalbos transkripcijos (t. y. realaus tarimo užrašymo) problemų. Tarimą yra bandoma rekonstruoti remiantis vėlesne koptų kalba, taip pat kitų kalbų šaltiniais, tačiau dauguma atvejų tos rekonstrukcijos yra spekuliatyvios, atsižvelgiant ir į tai, kad pati kalba per tūkstančius metų kito. Paprastai laikomasi taisyklės transkribuojant tarp priebalsių įterpti neryškų /e/. Tokiu būdu žodžio transliteruoto nfr mokslinė transkripcija yra nefer (grožis), žodžio Ra-ms-sw – Ramessu (Ramzis), o žodžio twt-3nḫ-ı͗mn – Tutanchamen (Tutanchamonas). Bandymai egiptietiškuose žodžiuose naudoti /o/ yra paremti iš seniau atėjusia tradicija (pvz., žodžio Amonas (ı͗mn) mokslinė trankribcija yra Amen). Mokslinė transkripcija yra sutartinė ir ne visada atspindi tikrąjį tarimą. Pagal įvairias rekonstrukcijas manoma, kad Tutanchamen šio faraono laikais buvo tariamas maždaug tawaːt ʕaːnax ʔaˈmaːn.

Kaip ir kitų semitų-chamitų kalbų, senovės egiptiečių kalbos žodžių pagrindas – trijų priebalsių šaknis (nors yra žodžių nuo 2 iki 5 priebalsių šaknimi).

GramatikaKeisti

Daiktavardis ir būdvardisKeisti

Egiptiečių kalbos daiktavardis turėjo 2 gimines ir 3 skaičius (vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą, nors vėliau dviskaita nunyko). Moteriškos giminės galūnė paprastai buvo -t, ir daiktavardžiai buvo kaitomi giminėmis. Pvz., sn (sen) reiškė „brolis“, o snt (senet) – „sesuo“; ınpw (Anpu) reiškė „Anubis“, bet ınpwt (Anput) „Anputė“ (jo moteriškasis atitikmuo). Dviskaita buvo užrašoma sudvigubant ideogramą arba papildomu ženkliuku – dviem vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -wy (-ty moteriškajai giminei). Daugiskaita buvo užrašoma su papildomu ženkliuku – trim vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -w (-wt moteriškajai giminei). Pvz., žodis t3 (ta – „žemė, kraštas“) galėjo įgauti formas t3wy (tavi – „du kraštai“), t3w (tau – „daug kraštų“). Toliau - žodžių „brolis“ ir „sesuo“ kaitymo pavyzdys:

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
Brolis
 
 
 
sn
 
 
    
snwy
  
   
 
 
snw
Sesuo
  
 
 
snt
 
 
 
 
  
snty
 
 
    
 
snwt

Būdvardis irgi buvo kaitomas giminėmis ir derinamas prie daiktavardžio. Pvz., s nfr reiškė „gražus vyras“, tačiau reikėjo galūnės -t, kad jį pritaikyti moteriškos giminės daiktavardžio – st nfrt (set neferet) – „graži moteris“.

Būdvardis visada eidavo po pažymimojo žodžio. Kuomet jis eidavo prieš pažymimąjį žodį, būdavo traktuojamas kaip tarinys. Pvz., nṯr ˁ3 (nečer aa – „dievas“ + „didis“) reiškia „didis dievas“, bet ˁ3 nṯr (aa nečer – „didis“ + „dievas“) reiškia „dievas yra didis“.

ĮvardisKeisti

Egiptiečių kalbos asmeniniai įvardžiai buvo trijų rūšių: nepriklausomieji, priklausomieji ir priesaginiai. Loprieno ir keletas kitų mokslininkų siūlo laikyti kai kurias veiksmažodžių galūnes ketvirtąja įvardžių rūšimi[1]. Klausiamieji įvardžiai turėjo dvi formas – priklausomąją ir nepriklausomąją.

Priesaginis Priklausomas Nepriklausomas
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
I asmens vienaskaita (Aš)
 
-j
  
wj
 
 
jnk
II asmens vienaskaita (Tu, vyr. giminė)
 
-k
  
tw
 
ntk
II asmens vienaskaita (Tu, mot. giminė)
 
-t
 
 
tn
 
 
 
ntt
III asmens vienaskaita (Jis)
 
-f
  
sw
 
ntf
III asmens vienaskaita (Ji)
 
-s
  
sy
 
 
 
nts
I asmens daugiskaita (Mes)
 
 
-n
 
 
n
   
 
 
jnn
II asmens daugiskaita (Jūs)
 
 
 
-tn
 
 
 
tn
 
 
 
 
 
nttn
III asmens daugiskaita (Jie, Jos)
  
 
-sn
  
 
sn
 
 
  
 
ntsn
Kas? (gyviems ir negyviems daiktams) m ptr
Kas? (tik negyviems daiktams) jḫ jšst
Kuris? sy sy

Nepriklausomieji įvardžiai naudoti kaip sakinio veiksnys. Priklausomieji naudoti kaip veiksnys būdvardinėse konstrukcijose, arba kaip papildinys – veiksmažodinėse. Priesaginiai įvardžiai naudoti asmenuojant veiksmažodžius (šliejami prie veiksmažodžio) arba kaip savybiniai (šliejami prie daiktavardžio). Jie taip pat naudoti su prielinksniais.

Įvardžių naudojimo pavyzdžiai: jnk sḏm=j (ank sedžemi – „aš“ + „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „aš klausau“; nfr wj (nefer vi – „gražus“ + prikl. įvardis) reiškia „aš gražus“; h3b=f wj (habef vi – „siųsti“ + prsg. įvardis + prikl. įvardis) reiškia „(jis) siunčia mane“; pr=f (peref – „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „jo namas“; ḥr=j (heri – „ant“ + prsg. įvardis) reiškia „ant manęs“.

Parodomieji įvardžiai buvo derinami su daiktavardžiu gimine ir skaičiumi.

Vyriškos g. Moteriškos g. Daugiskaita Laikotarpis Reikšmė
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
  
pw
  
tw
 
 
  
nw Archainė forma Šis, Šitas, Tas
 
 
pn
 
 
tn
  
nn Klasikinė forma
 
p3
  
t3
 
 
n3 Vėlyvoji forma
 
 
pf
 
 
tf
 
 
nf Anas

PrielinksnisKeisti

Daiktavardis neturėjo linksnių, tačiau jų funkciją atliko įvairūs prielinksniai, visuomet rašomi prieš daiktavardį. Gardineris skirstė prielinksnius į paprastuosius ir sudėtinius[2]. Toliau pateikiami paprastieji prielinksniai:

Užrašymas Tarimas Reikšmė Pavyzdys
 
m (jm prieš įvardį) parodė vietininką, naudininką, reiškė „į“ (ką), „iš“ (ko), „su“ (kuo) m jb - „širdyje“; m šmw - „šemu sezono metu“
 
n (nt su mot. gimine,
nw su daugiskaita)
parodė naudininką ir kilmininką (priklausomybę) rdj n - „duoti (kam)...“
 
r parodė naudininką, reiškė „į“ (ką), „apie“ (ką), „už“ (ką) spr r - „atvykti į...“
 
 
jn parodė įnagininką
  
 
ḥna reiškė „su“ (kuo, gyv. daiktas) mdw ḥna - „kalbėtis su...“
  
mj reiškė „kaip“ (kas) mj s itw m aḫḫw - „kaip žmogus, apgaubtas tamsos“
 
 
ḥr parodė vietininką, reiškė „ant“ (ko) ḥr mw ḥr t3 - „vandenyje ir žemėje“
?  
ḥ3 reiškė „už“ (ko), „aplink“ (ką) pẖr h3 inb - „eiti aplink sieną“
 
 
ẖr reiškė „po“ (kuo) ẖr gb - „po dangumi“
 
 
ḫr reiškė „valdant“ (kam) ḫr ḥm n... - „... faraono ... metais“
 
 
ḏr reiškė „nuo“ (kada) ḏr ntr - „nuo dievų (laikų)“
 
 
tp reiškė „ant“ (ko) tp t3 - „ant žemės“
  
 
nt reiškė „prieš“ (ką) ḫnt k3w anḫw nb - „priešais visų gyvųjų sielas“
   
 
ft reiškė „prieš“ (ką) ḫft=k - „prieš mane“
  
mb3ḥ reiškė „dalyvaujant“ (kam)
  
 
 
mḫt reiškė „po“ (ko)
    
 
jmytw reiškė „tarp“ (ko) jmytw b3ty - „tarp dviejų krūmų“

VeiksmažodisKeisti

Veiksmažodžiai (jų pagrindinė forma) galėjo prisijungti įvairias priesagas, pagal kurias kisdavo jų asmuo, laikas, nuosakas, rūšis.

Asmenavimas vyko asmeninių įvardžių pagalba. Pvz., priesaga -j buvo prijungiama sudarant I-ąjį asmenį, o priesaga -f – trečiają. Tuo atveju, jeigu sakinyje būdavo aiškus veiksnys, priesaga būdavo nereikalinga. Pvz., sḏm=f (sedžemef – „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „(jis) klauso“, bet sḏm nṯr (sedžem nečer – „klausyti“ + „dievas“) reiškia „dievas klauso“. Asmeninio įvardžio priesaga visada būdavo prijungiama paskutinė.

Veiksmažodis turėjo du laikus – esamąjį ir būtąjį. Būtasis laikas būdavo sudaromas prijungiant priesagą -n. Pvz., ḏd.n=f (džedenef – „sakyti“ + n + prsg. įvardis) reiškia „(jis) sakė“. Dalyvis būdavo sudaromas su priesaga -w. Pvz., ḏd.w (džedu – „sakyti“ + w) reiškia „pasakęs“. Visi laikai turėjo imperfektyvinį veikslą, kuris buvo sudaromas su priesaga -r-, įterpiama prieš laiko ar asmens priesagą.

Be to, veiksmažodis turėjo asmenuojamą padalyvio (pseudodalyvio) formą, kuri leido išeikšti kelis vienu metu vykusius veiksmus, ir taip pat naudojama neveikiamajai rūšiai sudaryti. Toliau – veiksmažodžio sm („klausyti“) kaitymo pavyzdys:

Asmuo Vienaskaita Daugiskaita
I-as asmuo sm.kw sm.wjn
II-as asmuo sm.tj sm.twnj
III-as asmuo (vyr.) sm.w sm.w sm.w
III-as asmuo (mot.) sm.tj sm.tj

Sakinio su padalyviu pavyzdys yra jr.n=j hrw ḫmt.w wˁ.kw (Ireni heru chemetu uaku – „praleido“ + prsg. įvardis + „diena“ + „trys“ + „būti vienas“ + padalyvio galūnė) reiškia „Aš praleidau tris dienas, būdamas vienas.“;

SintaksėKeisti

Egiptiečių kalbai būdinga sakinio struktūra yra „tarinys – veiksnys – papildinys“ (VSO). Tai reiškia, kad lietuviškas sakinys (SVO) „Žmogus duoda dovaną“ turėtų būti perfrazuotas „Duoda žmogus dovaną“. Vėlyvojoje egiptiečių kalboje šiuo aspektu įvyko reikšmingi pokyčiai, ir koptų kalba jau konstruojama SVO principu.

Dalis sakinių neturėjo veiksmažodžio. Tuo atveju veiksmažodžio funkciją atliko būdvardis arba daiktavardis su jungtimi (pw). Pastaruoju atveju naudojama žodžių tvarka yra „veiksnys – jungtis – predikatyvas“. Pvz:

  • nfr mtn=j (Nefer meteni – „geras/gražus“ + „kelias“ + prsg. įvardis) reiškia „Mano kelias yra geras“;
  • sḫ.tj pw n.j sḫ.t-ḥm3.t (Secheti pu ni Sechet-Hemat – „medžiai“ + jungtis + „iš“ + „Sehet-Hemat (vietovė)“) reiškia „Medžiai yra iš Sechet-Hemato“;
  • ẖr.t=k m pr=k (Cheret em Perek – „turtas“ + prsg. įvardis + vietininko prielinksnis + „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „Tavo turtas yra tavo namuose“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi įvairiai. Šalutinis pažyminio sakinys (ar dalyvinis pažyminys) buvo sudaromas tiesiog pakeičiant žodžių tvarką:

  • z.j wnm.n=f k3.w n.w nh.t (Si unemenef kau nu nehet – „žmogus“ + „suvalgė“ + prsg. įvardis + „vaisius“ + „sikomoras (medis)“) reiškia „Žmogus, kuris suvalgė sikomoro vaisių“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi ir jungtuko kuris pagalba. Šis jungtukas galėjo įgyti įvairias formas: nt.j (vyriškoji), nt.t (moteriškoji), nt.j.w (daugiskaitos), jw.tj (neigiamoji). Pvz.

  • ẖntj=f nt.j m ḥw.t-nṯr (Chenetif neti em hut-nečer – „statula“ + prsg. įvardis + neti + vietininkas + „šventykla“) reiškia „Tavo statula, kuri yra šventykloje“;

Teksto pavyzdysKeisti

Dievas Amonas Ra kreipiasi į faraoną Tutmozį III:

   
     
 
 
 
   
 
 
 
   
 
 
 
 
 
 
 
sa=j nḏty=j mn-hpr-ra anḫ ḏt wbn=j n mrwt=k
„sūnus“ + (aš) „keršytojas“ + (aš) Menchepere „gyventi“ „amžinas“ „spindėti“ + (aš) (naudininkas) „meilė“ + (tu)
„Sūnus mano, keršytojas mano, Mencheper-re, tegyvena amžinai. Spindžiu meile tau.“
  
 
 
 
  
 
 
 
 
 
  
 
    
    
 
 
ẖnm a.wj=j ha.w=k m s3 anḫ nḏm.wy pmt=k
„saugoti“ „ranka“ + (dvisk.) + (aš) „sąnariai“ + (dgs.) + (tu) (galininkas) „saugoti“ „gyvybė“ „saldus“ + (dvisk.) „draugystė“ + (tu)
„Saugo rankos mano sąnarius tavo, saugo (tavo) gyvybę. Kokia saldi yra draugystė tavo“
 
 
 
    
  
 
 
 
  
 
  
 
 
  
   ?
 
 
 
 
r šnbt=j smn=j tw m jw nn=j by=j n.k
„prie“ „krūtinė“ + (aš) „statyti“ + (aš) „tu“ „į“ „šventas“ „namai“ + (aš) „stebėtis“ + (aš) (galininkas) + (tu)
„prie krūtinės mano. Statau tave į mano šventą būstą. Stebiuosi tavimi.“
  
  
   
 
 
 
 
 
    
 
 
   
 
 
 
 
dj=j b3w=k snḏ.w=k m t3.w nb.w hryt=k r
„rodyti“ + (aš) „stiprybė“ + (tu) „bijoti“ + (dgs) + (tu) (vietininkas) „kraštas“ + (dgs) „visi“ + (dgs) „bijoti“ + (dgs) + (tu) „iki“
„Rodau stiprybę tavo, (kad) bijotų tavęs visuose kraštuose. Bijo tavęs iki“
 
 
  
 
 
 
 
    
 
 
   
 
ḏr.w shnt.wt nt pt
„ribos“ + (aš) „ramstis“ + (dgs) kilmininkas „dangus“
„ribų, kur yra ramsčiai dangaus“

ŠaltiniaiKeisti

  1. Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
  2. Gardiner, Egyptian Grammar: Being an Introduction to the Study of Hieroglyphs (14 skyrius)

Bendroji literatūraKeisti

  • Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
  • Peust, Carsten, Egyptian phonology: an introduction to the phonology of a dead language, Peust & Gutschmidt, 1999. ISBN 3-933043-02-6 PDF

GramatikosKeisti

ŽodynaiKeisti

NuorodosKeisti