Seššiū Tojas

Seššiū Tojas Sesshū Tōyō

XVI a. datuojamas Seššiū autoportretas (originalas 1491 m.)
Gimė	1420 m. Biččiū, Japonija
Mirė	1506 m. rugpjūčio 26 d.
Religija	budizmas

Veikla	dzen meistras, suibokuga meistras

Seššiū Tojas (jap. 雪舟等楊 = Sesshū Tōyō, dar žinomas kaip Oda Tojas, Tojas, Unkoku ir Bikeisajis (1420 – 1506 m. rugpjūčio 26 d.) – iškiliausias japonų tušo tapybos meistras, gyvenęs Muromačio laikotarpiu. Gimė samurajų Odų (小田) šeimoje. Nors tapo dzenbudistų rindzai sektos vienuoliu, dar būdamas jauno amžiaus pademonstravo savo talentą vaizduojamiesiems menams. Yra laikomas vienu geriausių Muromačio laikotarpio japonų menininkų.^[1] Seššiū mokėsi pas Tenšio Šiūbuną ir jam didžiulį įspūdį paliko kinų songų dinastijos peizažo tapymo technika, davusi pradžią ir jo paties savitam stiliui. 1468–1469 m. Seššiū išvyko į mingų valdomą Kiniją, kur buvo pripažintas išskirtiniu menininku. Grįžęs į Japoniją įsikūrė studiją, kurioje subūrė daug mokinių pasekėjų. Seššiū Tojo tapybos mokykla vadinama Unkoku-rin. Nors yra išlikę daug darbų su Seššiū parašu ar antspaudu, tik dėl keleto autorystės nekyla abejonių. Vieni žymiausių – ritinėliai „Ketverių metų laikų peizažas“ (四季山水図), „Huike, aukojantis savo ranką Bodhidharmai“ (慧可断臂図).

Kūriniuose ryškus dzen estetikai būdingas požiūris į būties procesų nenutrūkstamumą, intymus santykis su nuolat besikeičiančiu gamtos grožiu. Svarbiausia – perteikti erdvės bekraštybę, meistriškai naudojant tuščių plotų emocinis poveikis.^[2]

Biografija redaguoti

Seššiū gimė Akahamoje, Bičiū provincijoje (dabartinė Okajamos prefektūra). Žinoma, kad Tojo tikroji pavardė buvo Oda, tačiau vardas nėra žinomas. Seššiū sukakus maždaug 11 metų ir stojant į Sodžioje esančią dzenbudistų Hofuku šventyklą suteiktas Tojo vardas. 1693 m. Kano Eino parašytoje knygoje „Japonijos tapybos istorija“ (jap. 本朝画史 = hončiogaši apie jauną Seššiū parašyta kaip nepakankamai atsidavusį dzen studijoms ir labiau mėgusį užsiimti piešimu, o ne skaityti sutras. Dėl to kartą jį pririšę prie stulpo Budos salėje. Seššiū nykščiu nupiešęs pelę iš savo ašarų, o piešinį pastebėjusiam vienuoliui pagailo Seššiū ir jis nuo to laiko leido berniukui piešti. Nors pasakojimas yra gerai žinomas, jo autentiškumu abejojama, nes ankstyvųjų studijų metu Seššiū turėjo mokytis ne tik budistų tikėjimo, bet ir kaligrafijos bei tapybos.

Šiokoku, dzenbudistų šventykla, kurioje Seššiū mokėsi tapybos pas Šiūbuną

Apie 1440 m. Seššiū paliko Bičiū ir išvyko į Kiotą, kuris tuomet buvo Japonijos sostinė. Kaip vienuolis gyveno Šiokoku šventykloje. Čia Seššiū mokėsi dzenbudizmo pas Šiunriną Soto (jap. 春林周藤) ir tapybos pas Tenšio Šiūbuną, kuris tuo metu buvo laikomas žymiausiu japonų tapytoju. Šiūbuno, kaip ir daugumos japonų dzenbudistų tapytojų atveju, stiliui buvo didžiulę įtaką padarę tokie kinų songų dinastijos tapytojai, kaip Ma Juanas, Sia Gujus, Guo Si ir kiti. Iš šio laikotarpio nėra išlikusių Seššiū darbų, tačiau vėlyvesniuose jo darbuose taipogi pastebima panaši įtaka. Praleidęs Kiote dvidešimt metų Seššiū persikėlė į Jamagučio prefektūrą, kur tapo pagrindiniu Unkoku šventyklos šventiku. Maždaug tuo metu jis pasivadino Seššiū, kas pažodžiui reiškia „sniego valtis“. Būtent iš Jamagučio būdavo įprasta vykti ekspedicijų į Kiniją ir tai galėjo būti priežastimi, kodėl Seššiū, turėjęs troškimą apsilankyti Kinijoje, pasirinko Jamagučį. Jis užsitikrino Oučio klano, vienos galingiausių Japonijos giminių, paramą, ir 1468 m. prisijungė prie prekybinės kelionės į pietinę Kiniją. Jo pareiga buvo nupirkti kinų meno kūrinių turtingiems japonų mecenatams ir lankytis ir mokytis kinų dzen šventyklose. Nors menininką nuvylė tai, kaip stipriai menas mingų dinastijos metu pakito, palyginus su songų dinastijos laikais, tačiau jį pakerėjo kinų gamtos ir šventyklų grožis. Plačiausiai pripažinti darbai iš šio laikotarpio – ketverių metų laikų ritinėliai, dabar saugomi Tokijo nacionaliniame muziejuje.

1495 m. nutapytas „Išlieto tušo kraštovaizdis“ (jap. 破墨山 = Haboku sansui)

Seššiū Kinijoje pasiliko iki 1469 metų. Dėl Onino karo Seššiū daugiau negalėjo pasilikti Jamagučyje ir persikėlė į dabartinę Oitos prefektūrą Kiūšiū, kur įkūrė studiją pavadinimu Dzenkai dzuga-ro. Jis užsiėmė tapyba ir mokymu, dažnai keliaudamas į įvairias Japonijos vietas. Per vieną tokią kelionę Ivatamio provincijos valdovo Kanetakos Masudos kvietimu 1478 m. Seššiū nuvyko į Masudą (Šimanės prefektūra), Sūkano šventykloje įsteigė du dzen sodus, nutapė Masudos Kanetakos portretą ir paveikslą „Ketverių metų laikų paukščiai ir gėlės“. 1486 Seššiū grįžo į Jamagučį. Didelė dalis paskutiniaisiais Seššiū gyvenimo metais nutapytų kūrinių yra tiksliai identifikuoti, žinomi jų nutapymo metai. Tarp jų – „Pailgas ritinėlis su kraštovaizdžiu“ (jap. Sansui Chōkan, 1486 m.), Išlieto tušo kraštovaizdis (jap. 破墨山水 = Haboku sansui , 1495 metai). Manoma, kad ir sulaukęs aštuoniasdešimties Seššiū buvęs geros sveikatos, nes tam, kad nutapytų View of Ama-no-Hashidate (datuojama 1501–1505 m.), kur iš paukščio skrydžio pavaizduota Tango provincija jis turėjo užkopti į aukštus kalnus. 1506 m., sulaukęs 87-ų, Seššiū mirė. Yra išlikusi Seššiū autoportreto kopija – ją padarė vienas jo pasiekėjų. Yra kelios versijos, kur palaidotas Seššiū. Vienas iš galimų kapų yra Taikian šventykla Macudos mieste Šimanėje. Takiano šventykla buvo pastatyta vietoje sudegusios Toko šventyklos, kurioje Seššiū praleido paskutiniuosius metus.^[3] Taip pat yra kapas, kuriame, manoma, yra Seššiū palaikai – Ibaro mieste (Okajamos prefektūra) Čiogeno šventykloje.^[4] Taip pat yra nuomonė, kad Seššiū palaikai buvo kremuoti Iko šventykloje, dar žinomoje kaip Sukano šventykla.^[5]

Tapytojo darbai redaguoti

Amanohašidatės panorama (tapyta apie 1502–1505 m.), Kioto nacionalinis muziejus

Yra išlikę daug darbų su Seššiū parašu, vardu ar antspaudu, tačiau tik dėl keleto autorystės nekyla abejonių. Tuo tarpu dauguma pasirašytų paveikslų yra Seššiū mokinių atliktos kopijos arba jų pačių darbai. Taip pat žinoma, kad tapytojas Hasegava Tohaku naudojo Seššiū vardą dėl meninių priežasčių. Labiausiai Seššiū meninės tradicijos paveikti tapytojai vadinami Unkoku-rin mokyklos sekėjais.^[6]

Vienas svarbiausių išlikusių šio meistro darbų – vadinamieji pailgi ritinėliai su nutapytu peizažu – 15 m ilgio ritiniai, kuriuose vaizduojami keturi metų laikai. Kūriniuose juntama didžiulė songų dinastijos kinų tapybos, ypač Sia Gujo, įtaka. Kita vertus, Seššiū stilius išsiskiria tuo, kad jame aiškesnis kontrastas tarp šviesos ir šešėlių, linijos storesnės ir sunkesnės, plokštesnis erdvės įspūdis. Prieš pat mirtį Seššiū tapytas paveikslas „Amanohašidatės panorama“ išsiskiria kitoniškumu, nes kinų tradicijos poveikis minimalus.

Kitas žymūs autoriaus darbas – „Huike, aukojantis savo ranką Bodhidharmai“, nutapytas 1496 metais ir įrašytas į Japonijos nacionalinių vertybių (jap. 国宝) sąrašą.