Atverti pagrindinį meniu

Aprašymas ir simbolikaKeisti

Egzistuoja devynios herbo „Sas” versijos.

Raudoname lauke (Sas II) arba mėlyname lauke (Sas I) yra pavaizduotas sidabro spalvos pusmėnulio ženklas, su ragais, nukreiptais į viršų ir turinčiais po auksinę šešiakampę žvaigždę galuose, bei rodyklę arba strėlę, nukreiptą aukštyn nuo pusmėnulio vidurio. Virš šalmo yra septynios povo plunksnos, pervertos strėle.

Herbą „Sas I“ naudojo paprasti bajorai, o Herbą „Sas II“ – aristokratai (karališko kraujo).

Sprendžiant iš herbo skydo formos, Herbo „Sas“ nešiotojai išsiskyrė kovoje su musulmonais viename iš pirmųjų kryžiaus žygių, ko gero Trečiajame kryžiaus žygyje. Ši emblema buvo žinoma ir gerbiama tarp Europos riterių, ypač prancūzų riterių. Herbe pavaizduota markgrafo karūna rodo, jog tarp herbą nešiojusių giminių buvo hercogų. Buvo du herbo suteikimo etapai. Pirmajame šį herbą galėjo nešioti tik aukštos kilmės asmenys. Antrajame etape herbą gavo ir paprasti kilmingieji.

Herbe pavaizduotas pusmėnulis reiškia viltį, sėkmę ir ištikimybę, buvo perimtas iš musulmonų kryžiaus žygių metu.[1][2][3] Žvaigždė yra iš saksų paveldėtas laisvę reiškiantis simbolis. Strėlė rodo karinę parengtį ir greitumą.[4][5][6]

IstorijaKeisti

 
Keturi herbai, tarp jų ir herbas „Sas” virš Oleskos pilies įėjimo

Herbas kilęs iš Vengrijos. Taip pat manoma, jog herbo kilmė susijusi su valachais, nuo XIII amžiaus gyvenusiais Maramurešo apskrityje. Herbas buvo suteiktas kariams, pasižymėjusiems kovose su turkais.

Galicijos istoriniame regione pirmieji „Sas“ herbo atstovai atsirado 1359 metais.[7] Jie buvo atvykėliai iš Moldovos, Valachijos ir Transilvanijos. Bėgo iš gimtų vietų norėdami apsisaugoti nuo turkų antpuolių grėsmės.

Istoriniuose šaltiniuose minimas Steponas Vološynas Rybotyckis, karvedys, kuris atvyko į Lenkijos teritoriją kartu su savo kariauna pakviestas Lenkijos Karalystės karaliaus Kazimiero III Didžiojo, su kuriuo sudarė sąjungą ir padėjo šiam kariauti Galicijoje. Atsidėkodamas karalius Kazimieras III Didysis Steponui Vološynui Rybotyckiui 1368 metais padovanojo apie 1000 hektarų užimančių žemių, išsidėsčiusių Viaros upės aukštupyje, su kaimais ir trimis vienuolynais. Valdydamas šias žemes Steponas Vološynas dėl teritorijos centre įsikūrusio Rybotyščių (lenk. Rybotycze) kaimo gavo pavardę – Rybotyckis.[8]

Kasparas Niesieckis savo herbyne[9] vėlesnes „Sas” herbo gimines išveda iš grafo Vanczalucho, t. y. Vanczos Vološyno. XV a. šis grafas turėjo žemių Turkos mieste Ukrainoje.

Pasak lenkų istoriko ir heroldo Pranciškaus Piekosinskio, Lenkijos Karalystėje šis herbas minimas nuo XV amžiaus, o pirmasis herbo atvaizdas pateiktas jo paties 1464 m. herbyne. Šį herbą naudojo nemažai Galicijos regiono šeimų, nors buvo naudojamas ir kitur.[10]

Iš Rybotyckių vėliau kilo „Sas” herbo giminės: Berestianskiai, Biškovskiai, Voloseckiai, Buchovskiai, Gubickiai ir kt. Iš grafo Vančaluko kildinami Turčianskiai, Javorskiai, Ilnickiai, Komarnickiai, Visočianskiai ir Turianskiai. XV a. pradžioje taip pat susiformavo „Sas” giminės: Balinskiai, Goševskiai, Deliatinskiai, Luckiai, Podgorodeckiai, Čaikovskiai ir kt. Pavardes „Sas” herbo kilmingosios giminės dažniausiai gaudavo pagal tų vietų, kuriose gyveno, pavadinimus.

Pagal kai kurių mokslininkų versiją, pirmiausiai herbas „Sas” buvo naudojamas Saksonijoje, po to Vengrijoje, nuo XIII amžiaus – Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, Lenkijos Karalystėje, ypač Rusios vaivadijos teritorijoje.


 

Vikiteka

LiteratūraKeisti

  • Bartosz Paprocki. Herby rycerstwa polskiego. Kraków, 1584.
  • Ks. Kacper Niesiecki. Herby i familie rycerskie tak w Koronie jako y w W.X.L. Lwów, 1728.
  • L.Wirostek. Род Драг-Сасов в Венгрии и Руси Галицкой — Краков 1932-с.110-129.
  • К.Калдец. Волохи и волошское право — Прага 1916-с.330-331; 437—441.
  • Д.Кранжалов. Волохи в Маравии — Прага 1963.
  • В.Инкин. Сельское население Галицкого Прикарпатья в XVI—XVIII ст.- Львов 2004-с.1-14; 256—265; 266—269.
  • Ю.Думнич. «Волохи» Закарпатья — с.150,151.
  • A.Fastnacht. «Osadniczwo ziemi sanockiej w latach 1340—1650» — Wroslaw 1962-с.215-216.
  • Л.Дэже. Очерки по истории закарпатских говоров — Будапешт 1967-с.35-40.
  • В.Инкин. К вопросу происхождения волошских князей в галицкой деревне в XV—XVIII в.в.// Славяно — волошские связи — Кишинев 1978-с.116.
  • Г.Литаврин. Влахи в византийских источниках X—XIII в.в.// Юго — Восточная Европа в средние века. — Кишинев 1972-с.132.
  • А.Кобылянский, С.Комарницкий. Сасы в украинской культуре. Киев. Люблин. Нью — Джерси. 2009 г.
  • Волчко-Кульчицький І. Історія села Кульчиць і роду Драго-Сасів. — Дрогобич : Відродження, 1995.
  • Грушевський М. Гербові групи західно-української шляхти // Історія України-Руси. — Т.VI. — С. 610—612.
  • Терлецький М. Контури роду Драго-Сасів — 2-е вид., змін. і доп. — Львів : Центр Європи, 2005.
  • Терлецький М. Дві сутності Сасівського роду. — Львів : Тріада плюс, 2009.
  • Мицько І. Ще раз про герб Сас // VI наукова геральдична конференція (Львів, 27-29 березня 1997 року). Матеріали. — Л., 1997. — С. 51-54.
  • Герб Сас та шляхта гербу Сас // Галицький Шляхетський Журнал. — 2004. — № 3.
  • Joan cavaler de Puscariu - Date istorice privitoare la familiile nobile române (English History of the Romanian Noble Families). Editura societății culturale Pro Maramures "Dragoș Vodă", Cluj-Napoca, 2003.

IšnašosKeisti

  1. А.Кобылянский, С.Комарницкий. Сасы в украинской культуре. Киев. Люблин. Нью — Джерси. 2009 г.
  2. L.Wirostek. Род Драг-Сасов в Венгрии и Руси Галицкой — Краков 1932-с.110-129.
  3. Ks. Kacper Niesiecki. Herby i familie rycerskie tak w Koronie jako y w W.X.L. Lwów, 1728.
  4. А.Кобылянский, С.Комарницкий. Сасы в украинской культуре. Киев. Люблин. Нью — Джерси.
  5. 2009 г. L.Wirostek. Род Драг-Сасов в Венгрии и Руси Галицкой — Краков 1932-с.110-129.
  6. Ks. Kacper Niesiecki. Herby i familie rycerskie tak w Koronie jako y w W.X.L. Lwów, 1728.
  7. Robert Kostecki. Rodziny herbu Sas. [1]
  8. Wyrostek L., Ród Dragów – Sasów na Węgrzech i Rusi Halickiej, Kraków 1932.
  9. Iwona M. Dacka: Korona Polska Kaspra Niesieckiego: pomnik staropolskiego piśmiennictwa heraldycznego, Warszawa 2004.
  10. Franciszek Piekosiński: Heraldyka polska wieków średnich, Kraków, 1899, s.141 – 143.