Atverti pagrindinį meniu
Žemėlapis, kuriame nurodytas romanų kalbomis kalbančių gyventojų užimamas arealas.
Théodore Valerio, 1852: Pâtre valaque de Zabalcz („Romėnų piemuo iš Zabalto“.)
Valachų piemuo Graikijoje (Amandas Schweigeris iš Lerchenfeldo, 1887.)

Valakai arba valachai (rumun. vlahi, lenk. wołosi, rus. валахи) – senovės gentys, gyvenusios į šiaurę ir į pietus nuo Dunojaus upės.[1]

Turinys

Žodžio „valachas“ reikšmėKeisti

Šis terminas žymimas kaip „egzonimas“, t. y. kas reiškia, jog jį vartojo ne genties viduje, o išorinės gentys ar tautos. Šiuo žodžiu buvo apibūdinamos Balkanų pusiasalio romanų kalbų arba Rytų romanų kalbų kalbinio pogrupio gentys. Jos apėmė rumunus, moldavus, istro-rumunus, meglenitus. Pagal gyvenamąją teritoriją dabartiniu metu tai būtų rytų Serbijos, pietų Albanijos, šiaurės Graikijos, šiaurės Makedonijos, pietvakarių Bulgarijos arealas.

Pažymėtina, jog vengrai ir lenkai terminu wloch vadino italus.

Minėtas žodis taip pat tapo piemens sinonimu Balkanuose, t. y. taip buvo ne romanų šnektomis kalbančių žmonių apibūdinami piemenys.[2]

EtimologijaKeisti

Žodis „valachas“ etimologiškai kilęs kaip etnonimaskeltų, adaptuotas senojoje germanų kalboje/prokalbėje kaip walhaz, kas reiškė keistą žmogų, užsienietį ar romanų kalbomis kalbantį asmenį.[3][4] Žodis buvo adaptuotas graikų kalboje kaip vlahi, slavų kalboje kaip vlah, bulgarų kalboje kaip olah ir olasz ir t. t. Ši sąvoka taip pat prigijo ir germanų tautose, Šveicarijoje. Juo buvo apibūdinami romanų kalbomis kalbantys.

XIII a., XIV a. Osmanų imperijos laikais, kai ši imperija valdė Balkanų pusiasalį, joje egzistavo socialinė valachų klasė Serbijoje, Osmanų Makedonijoje. Šią klasę sudarė krikščionys, jie turėjo tokias pačias teises kaip ir musulmonai.

Kroatijoje terminu vlasi buvo apibūdinami etniniai serbai, nepaisant slaviškumo, dėl stačiatikių ortodoksų tikėjimo, kurį plėtė su valachais.

Romanų kalbas tyrinėjantys mokslininkai sutaria, jog žodis „valachas“ atsirado Rytų Romos imperijoje ir vėliau pasklido į germanų šalis, taip pat slaviškai kalbančias šalis dėka vikingų, kurie turėjo Ankstyvaisiais viduramžiais prekybinius ryšius ir karinius konfliktus su Bizantija.

IstorijaKeisti

VI–IX a.Keisti

VI a. Bizantijos istorikai vartojo sąvoką „valachas“ lotyniškai kalbantiems.[5][6][7]

VIIIX a. didelė dalis būsimos Valachijos įėjo į Pirmosios Bulgarijos imperijos teritoriją.

IX a. vengrai išgyvendino valachus iš dalies Transilvanijos.[8]Musulmonų istorikas Abū al-Faraj Muḥammad ibn Ishāq al-Nadīm 938 m. parašė kūrinį, pavadinimu „Kitāb al-Fihrist“, kuriame paminėjo turkus, bulgarus ir valachus.[9][10]

 
Jirečeko linija tarp Lotynų ir graikų kalbomis kalbančių
 
Valachų piemenų keliai senovėje

X a. valachai buvo rumunų karavanų Balkanuose vadovai ir sargybiniai. Tarp Prespos ir Kastorijos jie susitiko ir kovojo su bulgarų sukilėliu, vardu Dovydas. Valachai nužudė Dovydą. Šį mūšį jie atpasakojo rašytiniuose šaltiniuose.

XI a. valachus aprašė Bizantijos istorikas Georgas Kedrenas.[11]

Pagal vieną kilmės teoriją, dabartiniai rumunai, moldavai yra kilę iš dakų genčių. Dakai kadaise gyveno Balkanų pusiasalyje. Kai kurių kalbininkų ir mokslininkų teigimu, Rytų romanų kalbos įrodo, kad trako-romanai (žr. trakai) išliko Dunojaus baseino žemupyje Didžiojo tautų kraustymosi metu. Vakarų Balkanų gentys, taip pat žinomos kaip valachai, buvo kilusios iš romėnų, ilyrų.[12][13]

Bizantijos rašytojas Kekaumenas aprašė 1066 m. įvykusį sukilimą prieš imperatorių Šiaurės Graikijoje, kuriam vadovavo Nikolicas Delfinas, taip pat dalyvavo kiti valachai.

X–XIV a.Keisti

1113 m. rusų kronikose rašoma, jog valachai užpuolė Dunojaus slavus ir apsigyveno tarp jų, juos engė, dėl to slavai persikėlė gyventi kitur. Po to vengrai nukariavo valachus ir apsigyveno tose teritorijose.[14]

11301173 m. keliautojas Benjaminas iš Tudelos, iš Navaros karalystės buvo vienas pirmųjų rašytojų, kuris romanu kalbomis šnekančius pavadino valachais.

1185 m. buvo suformuota karalystė, dar vadinama Bulgarijos ir Valachijos valstybe. Bulgarijos karalius Kalojanas (1197–1207) save pavadino „valachų ir bulgarų imperatoriumi“.

1242 m. Bulgarija buvo patyrusi mongolų invaziją ir buvo priversta mokėti duoklę Ordai. Kaimynų spaudimu Bulgarija prarado dalį žemių: Bizantija užkariavo Makedoniją ir Šiaurės Trakiją, vengrams atiteko Belgradas.

XIV a. susikūrė Valachijos ir Moldavijos kunigaikštystės.

XIX a.Keisti

18581861 m. Moldavijos kunigaikštystė ir Valachija susijungė į vieną valstybę, pavadintą Valachijos ir Moldavijos jungtine karalyste. 1881 m. ji pervadinta į Rumunijos karalystę.

Nuo to laiko terminas „valachas“ palaipsniui ėmė retėti šnekamojoje kalboje ir šaltiniuose. Tuo metu, kai Rumunija buvo paskelbta karalyste, į jos sudėtį įėjo Valachija, Moldavija ir Dobrudža.

XX a.Keisti

Po Pirmojo pasaulinio karo prie minėtos karalystės 1921 metais prijungta Transilvanija, 1918 m. prijungta Besarabija, (kuri anksčiau įėjo į Moldavijos kunigaikštystės sudėtį, o 1812 metais buvo okupuota Rusijos imperijos), 1940 m. Besarabijos teritoriją okupavo Tarybų Sąjunga kartu su Moldavija, o Šiaurės Bukovina ir Pietų Besarabija buvo perduotos Ukrainai.

XXI a.Keisti

Iki šių dienų Balkanuose egzistuoja šiek tiek etninių grupių, kurios save vadina valachais.

Nūdieną Rytų romanų šnektą pasaulyje vartoja 26–30 milijonų gyventojų (apimant rumunus ir moldavus). Visos Balkanų šalys turi vietos dialektų.[15]

IšnašosKeisti

  1. „Valah“. Dicționare ale limbii române. dexonline.ro. Nuoroda tikrinta 18 June 2018. 
  2. Peter F. Sugar (1 July 2012). Pietų Europa Otomanų valdyme, 1354-1804. University of Washington Press. ISBN 978-0-295-80363-0.
  3. Ringe, Don. "Inheritance versus lexical borrowing: a case with decisive sound-change evidence. " Language Log, January 2009.
  4. (2001) Papers in Slavic, Baltic, and Balkan studies. Dept. of Slavonic and Baltic Languages and Literatures, University of Helsinki. ISBN 978-952-10-0246-5.
  5. A. ARMBRUSTER, ROMANITATEA ROMÂNILOR ISTORIA UNEI IDEI, Editura Enciclopedica,1993
  6. http://www.farsarotul.org/nl26_1.htm
  7. http://www.friesian.com/decdenc2.htm
  8. C. A. Macartney, The Habsburg Empire: 1790–1918, Faber & Faber, 4 sept. 2014, paragraf.185
  9. Ibn al Nadim, al-Fihrist. English translation: The Fihrist of al-Nadim. Editor și traducător: B. Dodge, New York, Columbia University Press, 1970, p. 37 with n.82
  10. Spinei, Victor, The Romanians and the Turkic Nomads North of the Danube Delta from the Tenth to the Mid-Thirteenth Century. Brill. 2009, p.83
  11. Fine 1991, p. ?: "Traditionally scholars have seen the Dacians as ancestors of the modern Rumanians and Vlachs. "
  12. and western Balkan populations known as „Vlachs“ also have had Romanized Illyrian origins.
  13. Badlands-Borderland: A History of Southern Albania/Northern Epirus [ILLUSTRATED] (Hardcover) by T.J. Winnifruth, ISBN 0-7156-3201-9, 2003, page 44: „Romanized Illyrians, the ancestors of the modern Vlachs“.
  14. HE RUSSIAN PRIMARY CHRONICLE AND THE VLACHS OF EASTERN EUROPE- Demetrius Dvoichenko-Markov Byzantion Vol. 49 (1979), pp. 175–187, Peeters Publishers
  15. „Council of Europe Parliamentary Recommendation 1333 (1997)“. Assembly.coe.int. 1997-06-24. Nuoroda tikrinta 2013-02-08. 

ŠaltiniaiKeisti

  • Theodor Capidan, Aromânii, dialectul aromân. Studiul lingvistic („Aromanians, Aromanian dialect, Linguistic Study“), Bucharest, 1932.
  • Victor A. Friedman, „The Vlah Minority in Macedonia: Language, Identity, Dialectology, and Standardization“ in Selected Papers in Slavic, Balkan, and Balkan Studies, ed. Juhani Nuoluoto, et al. Slavica Helsingiensa, Helsinki: University of Helsinki. 2001. 26-50. full text.
  • Asterios I. Koukoudis, The Vlachs: Metropolis and Diaspora, 2003, ISBN 960-7760-86-7.
  • George Murnu, Istoria românilor din Pind, Vlahia Mare 980–1259 („History of the Romanians of the Pindus, Greater Vlachia, 980–1259“), Bucharest, 1913.
  • Ilie Gherghel, Câteva consideraţiuni la cuprinsul noţiunii cuvântului „Vlach“. Bucuresti: Convorbiri Literare, (1920).
  • Nikola Trifon, Les Aroumains, un peuple qui s’en va (Paris, 2005) ; Cincari, narod koji nestaje (Beograd, 2010).
  • Steriu T. Hagigogu, „Romanus şi valachus sau Ce este romanus, roman, român, aromân, valah şi vlah“, Bucharest, 1939.
  • G. Weigand, Die Aromunen, Bd.Α΄-B΄, J. A. Barth (A.Meiner), Leipzig 1895–1894.
  • A. Keramopoulos, Ti einai oi koutsovlachoi [What are the Koutsovlachs?], publ 2 University Studio Press, Thessaloniki 2000.
  • A.Hâciu, Aromânii, Comerţ. Industrie. Arte. Expasiune. Civiliytie, tip. Cartea Putnei, Focşani 1936.
  • Τ. Winnifrith, Τhe Vlachs.Τhe History of a Balkan People, Duckworth 1987.
  • A. Koukoudis, Oi mitropoleis kai i diaspora ton Vlachon [Major Cities and Diaspora of the Vlachs], publ. University Studio Press, Thessaloniki 1999.
  • Th. Capidan, Aromânii, Dialectul Aromân, ed2 Εditură Fundaţiei Culturale Aromâne, Bucureşti 2005.

LiteratūraKeisti

  • Theodor Capidan, Aromânii, dialectul aromân. Studiul lingvistic („Aromanians, The Aromanian dialect. A Linguistic Study“), Bucharest, 1932.
  • Gheorghe Bogdan, Memory, identity, typology: an interdisciplinary reconstruction of wlach ethnohistory, B.A., University of British Columbia, 1992.
  • Adina Berciu-Drăghicescu, Aromâni, meglenoromâni, istroromâni: aspecte identitare şi culturale, Editura Universităţii din Bucureşti, 2012.
  • Asterios I. Koukoudis, The Vlachs: Metropolis and Diaspora, 2003.
  • George Murnu, Istoria românilor din Pind, Vlahia Mare 980–1259 („History of the Romanians of the Pindus, Greater Vlachia, 980–1259“), Bucharest, 1913.
  • The Watchmen, a documentary film by Alastair Kenneil and Tod Sedgwick (USA) 1971 describes life in the Vlach village of Samarina in Epiros, Northern Greece.
  • Grzegorz Jawor, prof. dr hab, Etniczne oblicze osad prawa wołoskiego na przedpolu Karpat w Małopolsce i Rusi Czerwonej (XIV-XV), w: Michał Parczewski, Sylwester Czopek (red.) Początki sąsiedztwa. Pogranicze etniczne polsko-rusko-słowackie w średniowieczu, Muzeum Okręgowe w Rzeszowie, Instytut Archeologii UJ w Krakowie, Rzeszów 1996.

NuorodosKeisti