San Marinas
| |||||
| |||||
| Valstybinė kalba | italų | ||||
| Sostinė | San Marinas | ||||
| Didžiausias miestas | Seravalė | ||||
| Valstybės vadovai | Gian Carlo Venturini
Marco Nicolini Kapitonas - Regentas
| ||||
| Plotas – Iš viso – % vandens |
61,2 km² (191) 0 % | ||||
| Gyventojų – 2021 – Tankis |
33 600[1] (221) 520 žm./km² (23) | ||||
| BVP – Iš viso – BVP gyventojui |
2017 1,55[2] mlrd. $ (174) 44 947[2] $ (13) | ||||
| Valiuta | Euras (€, EUR) | ||||
| Laiko juosta – Vasaros laikas |
UTC+1 (CET) UTC+2 (CEST) | ||||
| Nepriklausomybė -
|
nuo Romos imperijos 301 m. rugsėjo 3 d. | ||||
| Valstybinis himnas | San Marino himnas | ||||
| Interneto kodas | .sm | ||||
| Šalies tel. kodas | +378 | ||||
San Marinas (it. San Marino), oficialiai San Marino Respublika (it. Repubblica di San Marino) – nedidelė (61 km² ploto) valstybė Europos pietuose, Apeninų pusiasalio šiaurės rytuose. San Marinas yra anklavas, iš visų pusių supamas Italijos. San Marinas yra mažiausiai gyventojų (33 285) turinti valstybė Europos Taryboje. Sostinė – San Marino miestas.
IstorijaKeisti
San Marinas skelbiasi esanti pati seniausia konstitucinė respublika pasaulyje – krikščionis akmenskaldys Šv. Marinas jį įkūrė 301 mūsų eros metais. Viduramžiais Italija buvo susiskaldžiusi į stiprius miestus – valstybes – kaip Venecija, Florencija. Šios valstybėlės pamažu įsiliejo į didesnes teritorijas, bet San Marinas išlaikė savarankiškumą. San Marino konstitucija parengta 1600 m. yra pati seniausia pasaulyje dar galiojanti konstitucija.
Politinė sistemaKeisti
Daugiapartinė demokratija. San Marine valstybės vadovai yra du kapitonai- regentai, skiriami Didžiosios Generalinės Tarybos. Kapitonai- regentai yra renkami 6 mėnesių laikotarpiui nuo balandžio 1 d. iki spalio 1 d. ir paskui nuo spalio 1 d. iki balandžio 1 dienos. Jie vykdo valstybės valdymo funkcijas ir turi vykdomąją valdžią. Didžioji Generalinė Taryba yra San Marino respublikos parlamentas, kuriame yra 60 deputatų, renkamų visuotiniu balsavimu pagal proporcinę balsų sistemą ir kadencija tęsiasi 5 metus. Arengo - arba kitaip šeimų vyresniųjų asamblėja senais laikais buvo laikomas aukščiausiu valdymo organu, bet ir šiais laikais jis išsaugojo teisę modifikuoti Respublikos Statutus bei teisę reikšti ir teikti peticijas, kurios ir šiais laikais yra naudojamos - kapitonai-regentai gauna daug gyventojų prašymų ir pageidavimų pirmąjį sekmadienį po balandžio 1 d. ir spalio 1 d., kuriuos turi peržvelgti ir nutarti per 6 mėnesius.
San Marine yra šios partijos:
San Marino krikščionių demokratų partija (SMKDP)- įkurta 1945 metais, San Marino socialistų partija (SMSP)- įkurta 1986 metais, San Marino demokratinė progreso partija (SMDPP)- įkurta 1990 metų balandžio mėnesį performavus San Marino komunistų partiją. Taip pat yra San Marino komunistinio atgimimo partija, San Marino nacionalinis aljansas ir San Marino demokratų liaudies aljansas.
Administracinis suskirstymasKeisti
San Marinas suskirstytas į devynias savivaldybes (castelli) – po vieną kiekvienam miestui:
GeografijaKeisti
Neturi tiesioginio išėjimo prie jūros. Iš visų pusių supa Italijos regionai Emilija-Romanija ir Markė. Bendras sienų ilgis 39 km, šalies ilgis 9 km, plotis – 7 km.
Aukščiausias šalies taškas – Titano kalnas (749 m virš jūros lygio), žemiausias taškas Auzos upelis (55 m virš jūros lygio. Trigalvė Titano viršūnė sudaryta iš klinčių ir smiltainių.
Klimatas drėgnas subtropikų, būdingi mažesni nei Italijos žemumų metinių oro temperatūrų svyravimai.[3] Daugiausia kritulių žiemą. Vidutinė oro temperatūra °C: sausį +2, liepą +23. Vidutinis daugiametis kritulių kiekis 690 mm.
Teka keletas upelių. Didžiausias San Marinas vasarą labai nusenka.
Ąžuolų ir kaštonų miškai iškirsti, likusios nedidelės giraitės. Paplitę miškų rudžemiai.
EkonomikaKeisti
Turėdamas mažai gamtinių išteklių, San Marinas visiškai priklauso nuo klestinčio turizmo. Auginami kukurūzai, kviečiai, vynuogės. Gaminami vynai ir sūriai.
Daugiausia darbo jėgos dirba paslaugų sektoriuje 57 %, pramonės srityje 42 %, o žemės ūkyje tik 1 % šalies gyventojų (2000 m.).
Eksportuojamos kalkės, mediena, įvairios odos, kaštainiai, kviečiai, vynas, keramikiniai produktai. Žemės ūkio produktai daugiausia importuojami iš Italijos.
DemografijaKeisti
2012 m. duomenimis, San Marine gyvena 32 471 žmogus.[4] Tarp jų yra maždaug 1000 užsieniečių, dauguma jų - italai. Maždaug 5 000 sanmariniečių gyvena užsienio valstybėse, daugiausiai Italijoje. Plačiausiai paplitusi kalba yra italų. Dominuojanti religija – Romos katalikybė.[4]
2009 m. duomenimis, San Marinas užima 4 vietą tarp pasaulio valstybių pagal vidutinę gyvenimo trukmę, kuri šalyje yra 81,97 metų[5]. Taip pat San Marinas užima 5 vietą pagal populiacijos padidėjimą dėl migracijos 1000 gyventojų per metus.[6]
Kita informacijaKeisti
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ „San Marino – Population – Upeceds“. www.statistica.sm. Suarchyvuotas originalas 2020-03-26. Nuoroda tikrinta 2020-04-27.
- ↑ 2,0 2,1 San Marino. Imf.org.
- ↑ „Climate-Data.org > Europe > San Marino Climate“ (anglų). Nuoroda tikrinta 10 rugsėjo 2020.
- ↑ 4,0 4,1 CŽV faktų knyga: San Marinas Archyvuota kopija 2010-07-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ CŽV faktų knygos valstybių sąrašas pagal vid. gyvenimo trukmę Archyvuota kopija 2009-10-29 iš Wayback Machine projekto. Pastaba: Makau nėra valstybė.
- ↑ CŽV faktų knygos valstybių sąrašas pagal migracijos indeksą Archyvuota kopija 2009-10-29 iš Wayback Machine projekto. Pastaba: Makau ir Angilija nėra valstybės
NuorodosKeisti
Valdžia:
Šalies profilis:
- cia.gov duomenys apie San Mariną Archyvuota kopija 2010-07-11 iš Wayback Machine projekto.
- bbc.co.uk duomenys apie San Mariną
Žinios turistams:
- Oficialus San Marino turizmo tinklalapis
- San Marino turizmo tinklalapis
- Apie San Mariną kita informacija Archyvuota kopija 2018-11-08 iš Wayback Machine projekto.
- Muziejai Archyvuota kopija 2011-09-25 iš Wayback Machine projekto.
Žemėlapiai:
- San Marino fizinis žemėlapis
- San Marino administracinis žemėlapis
- San Marino kelių žemėlapis
- San Marinas googlemaps žemėlapyje
Kiti tinklalapiai apie San Mariną:
- San Marino laikas
- San Marino meteorologijos centras Archyvuota kopija 2008-09-29 iš Wayback Machine projekto.