Protokolas dėl medžiagų, naikinančių ozono sluoksnį
Protokolas dėl medžiagų, naikinančių ozono sluoksnį (dar žinomas kaip Monrealio protokolas) – Ozono sluoksnio apsaugos konvenciją papildanti tarptautinė sutartis, kuria siekiama apsaugoti ozono sluoksnį, mažinant jį ardančių medžiagų gamybą ir naudojimą. Protokolas buvo pasirašytas 1987 m. rugsėjo 16 dieną ir įsigaliojo 1989 m. sausio pirmąją.
Siekiant operatyviai prisitaikyti prie naujų mokslinių atradimų, susijusių su ozono sluoksnio nykimu, protokole gali būti daromi pakeitimai, iš karto įsigaliojantys visoms jį ratifikavusioms šalims. Tai lig šiol buvo padaryta penkis kartus. Protokolas taip pat buvo keturis kartus papildytas (1990, 1992, 1997 ir 1999 metais), kiekvieną kartą vis labiau sugriežtinant ozono sluoksnį ardančių medžiagų gamybos ribojimus. Šie papildymai galioja tik juos atskirai ratifikavusioms šalims.[1]
Pagrindinis protokolo valdomasis organas yra kasmetiniai šalių narių atstovų susitikimai.
Priežastys redaguoti
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo gauti aiškūs moksliniai įrodymai, kad kai kurios dėl žmogaus veiklos į atmosferą patenkančios cheminės medžiagos ardo ozono sluoksnį. Tarp jų didžiausią įtaką darančiomis buvo pripažinti aerozoliniuose flakonuose, tirpikliuose ir šaldymo įrangoje naudojami choloro ir fluoro turintys angliavandeniliai, dažnai įvardinami bendru chlorfluorangliavandenilių (CFA) pavadinimu. Šios medžiagos, būdamos labai sunkiai skylančiomis, patekusios į atmosferą pasiekia aukštesnius jos sluoksnius ir naikina ozono dujas, saugiančias Žemės gyvybę nuo kenksmingos saulės spinduliuotės.[2]
Ozono sluoksnio plonėjimas sulaukė didelio atgarsio ir 1981 m. Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa iniciavo tarptautinės sutarties, sprendžiančios šią problemą, kūrimą. Po ketverius metus trukusių derybų, 1985-taisiais buvo sėkmingai priimta Ozono sluoksnio apsaugos konvencija, tačiau joje nebuvo įvardinti konkretūs reikalavimai, kokiais mastais valstybės turėtų sumažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų patekimą į aplinką. Siekiant užpildyti šią spragą, po dvejų metų šalys susitarė dėl sutartį papildančio ir emisijų ribojimus nustatančio protokolo.[3]
Struktūra redaguoti
Protokolu siekiama kontroliuoti įvairių ozoną ardančių medžiagų patekimą į aplinką su tikslu palaipsniui visiškai atsisakyti jų naudojimo. Pagal pradinį susitarimą išsivysčiusios šalys įsipareigojo per pusę sumažinti CFA gamybą iki 1998-tųjų ir iki 1992 m. sumažinti halonų gamybą iki 1986 m. lygio. Besivystančioms valstybėms reikalavimų įgyvendinimui buvo suteiktas papildomas dešimties metų laikotarpis. Be to, protokolas draudė ir tebedraudžia kontroliuojamų medžiagų prekybą tarp valstybių.[4]
1990 metais Londone protokolas buvo papildytas griežtesniais reikalavimais, nurodančiais iki 2000 m. visiškai sustabdyti CFA ir halonų naudojimą. Ketvirtojo susitikimo metu 1992 metais Kopenhagoje šie reikalavimai buvo dar kartą sugriežtinti, išsivysčiusioms šalims įsipareigojant visiškai atsisakyti halonų iki 1994 m., o CFA ir kelių kitų medžiagų iki 1996 m. Taip pat nuspręsta iki 2030 m. sustabdyti mažiau ozono sluoksniui kenksmingų hidrochlorfluorangliavandenilių (HCFA) gamybą. Septintojo susitikimo 1995 m. Vienoje metu buvo pridėtas reikalavimas iki 2010 m. atsisakyti metilbromido naudojimo, o besivystančioms šalims HCFA gamybą ir naudojimą visiškai sustabdyti iki 2040 m. Vėliau sekę protokolo papildymai 1997 ir 1999 metais įvedė papildomus apribojimus tiek anksčiau reguliuotiems, tiek ir naujiems teršalams. Šiuo metu protokolas kontroliuoja 96 cheminių medžiagų naudojimą.[5]
Ratifikavusios šalys redaguoti
2011 m. lapkričio 30 d. duomenimis Monrealio protokolą ir pirmąjį jo papildymą 1990 metais Londone yra ratifikavę 196 valstybės. 1992 m. papildymą Kopenhagoje – 194. Trečiąjį papildymą 1997 m. Monrealyje – 185. Ketvirtąjį 1999 m. Pekine – 172.[6]
Poveikis redaguoti
Tarptautinės pastangos sustabdyti ozono sluoksnio nykimą yra laikomos pakankamai sėkmingomis. Iki 1995 m., lyginant su 1986 m. lygiu, pasaulinė CFA, halonų ir kitų kontroliuojamų medžiagų gamyba sumažėjo 75%, daugiausiai dėka ženklių pokyčių išsivysčiusiose šalyse. Tuo tarpu besivystančiose valstybėse per tą patį laikotarpį CFA naudojimas išaugo 40%, tačiau dėl šioms šalims suteikiamo 10 metų ilgesnio pereinamojo laikotarpio, tikimąsi palaipsnio jo mažėjimo.[7]
Nuorodos redaguoti
- Oficialus puslapis Archyvuota kopija 2011-11-12 iš Wayback Machine projekto.
- Protokolo tekstas: lietuvių k. Archyvuota kopija 2007-11-08 iš Wayback Machine projekto., anglų k.[neveikianti nuoroda]
Išnašos redaguoti
- ↑ The Montreal Protocol on Substances that Deplete the Ozone Layer Archyvuota kopija 2011-11-07 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ Jacobson, M. Z. Atmospheric pollution: history, science, and regulation. Cambridge University Press, 2002, p. 274–299
- ↑ Miles, E. L. Environmental regime effectiveness: confronting theory with evidence. MIT Press, 2002, p. 149
- ↑ Kiss, A. C., Shelton, D. Guide to international environmental law. BRILL, 2007, p. 168
- ↑ Kiss, A. C., Shelton, D. Guide to international environmental law. BRILL, 2007, p. 169
- ↑ Status of Ratification Archyvuota kopija 2012-10-12 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ Miles, E. L. Environmental regime effectiveness: confronting theory with evidence. MIT Press, 2002, p. 151