Atverti pagrindinį meniu
XVIII a. Osmanų barzdaskučio prijuostė

Prijuostė – buitinės ir dekoratyvinės paskirties drabužis, juosiamas ant liemens. Daugelio Europos tautų, tarp jų ir lietuvių, moterų tautinių drabužių dalis.

LietuvojeKeisti

Lietuvoje prijuostė dėvėta jau IX a. XIX a. pagal medžiagą, puošybą, spalvų derinius išryškėjo etniniams regionams būdingos prijuostės. Dėvėtos namų darbo baltos lininės, puoštos rinktiniais raštais, spalvingos kaišytinės, languotos. Taip pat dėvėtos fabrikinės gamybos vilnonės, šilkinės, medvilninės prijuostės.[1]

 
Betygališkių rūbas su tamsiai žalia prijuoste

Lietuvoje prijuostė – moters doros ir kuklumo simbolis. Prijuostės nuo seno buvo audžiamos iš baltų ar spalvotų siūlų. Ypač gražiai stengtasi išausti išeigines prijuostes. XVIII a. ima plisti prijuostės, siūtos iš pirktinės medžiagos (medvilnės, kašmyro). Įvairiose Lietuvos srityse jos skyrėsi spalva, audimo raštais ir pasiuvimu.

Aukštaičių prijuostės – plačios, rauktos, pažemiuose puoštos įaustomis medvilninėmis gijomis, prisiūtais pinikais, kuteliais. Daugiausia audžiamos iš balto lino.

Dzūkijoje dėvėtos prijuostės pasižymi didele įvairove. Pačios ankstyviausios dzūkių prijuostės buvo siuvamos iš balto lino, su puoštais pažemiais. Vėliau įsigalėjo skersadryžės ir languotos baltai-raudonomis spalvomis tamsiai mėlyname fone. Mėgiami „katpėdėlių“ rašto motyvai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje paplito siuvinėtos prijuostės. Po I pasaulinio karo prijuostės tapo panašios į dabartines – su prieširdžiu. Dzūkijoje prijuostės buvo dėvimos labai ilgai, net tada, kai kituose regionuose jų nebedėvėjo. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prijuostes rišosi ir prie vėlyvojo, į apačią platėjančio sijono bei švarkelių – nažutkėlių.

 
Ryškiai raudonos žemaitiškos prijuostės

Seniausios zanavykių prijuostės yra raudondryžės, panašios į žemaičių. Vėlesnės kaišytinės prijuostės – spalvingiausias ir puošniausias suvalkietės drabužis. Ritmiškai besikartojantys stilizuotų lelijų žiedai, jų krypties bei spalvų kaita audiniuose sudarydavo žaismingą vaivorykštės gamą. Tamsiame fone dažnai būdavo jungiami 4-6-8 įvairaus dydžio žiedai, pakaišyti smulkiais augalijos raštais, kurių viduryje būdavo spalvinis rombas. Kai kuriose prijuostėse audėjos išausdavo net 150–200 lelijų žiedų, tarp kurių įmargindavo dar žvaigždutes, taureles. Zanavykių prijuostės buvo išilgadryžės, kapsių – skersadryžės. Ypač ilgos ir plačios zanavykių prijuostės, kurių apačia buvo puošiama dar prisiūtais priedurais (ripuliais).

Žemaičių prijuostės, kaip ir sijonai, išilgadryžės. Dominuoja raudona arba mėlyna spalva. Jos labai plačios (iki 180 cm), rauktos. Mažosios Lietuvos moterų ir merginų pačios seniausios prijuostės buvo baltos ar išilgadryžės, vėliau jos tamsėja ir XIX a. II pusėje paplinta juodos šilkinės.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. PrijuostėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 206–207 psl.
  2. Šidiškienė I., 1997, Lietuvos etnologija (II) // Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje


 

Vikiteka