Julijus II
Julijus II (lot. Julius II, tikrasis vardas Giuliano della Rovere, 1443 m. gruodžio 5 d. Albisola prie Savonos – 1513 m. vasario 21 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1503 m. lapkričio 1 d. iki mirties.
- Šis straipsnis apie Popiežių Julijų II. Apie kitus popiežius vardu Julijus skaitykite straipsnyje Popiežius Julijus. Apie kitas žodžio Julijus reikšmes skaitykite straipsnyje Julijus.
Julijus II lot. Julius II | |
---|---|
216-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | it. Giuliano della Rovere |
Gimė | 1443 m. gruodžio 5 d. Albisola, Italija |
Mirė | 1513 m. rugsėjo 21 d. (69 metai) |
Palaidotas (-a) | Šv. Petro bazilika, Roma |
Tautybė | italas |
Julijaus II antspaudas | |
216-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1503 m. lapkričio 1 d. |
Baigė | 1513 m. vasario 21 d. |
Pirmtakas | Pijus III |
Įpėdinis | Leonas X |
Vikiteka | Julijus II |
Biografija
redaguotiPopiežiaus Siksto IV brolio sūnus. Pranciškonas. Vienuolyne mokėsi literatūros ir teisės. Nuo 1471 m. dėdės paskirtas Karpentraso (Prancūzija) vyskupu, ėmėsi stiprinti šeimos įtaką Bažnyčioje. Netrukus tapęs kardinolu valdė daug vyskupijų, Inocento VIII pontifikato metu faktiškai valdė Romą. Kardinolų kolegijoje priešinosi popiežiaus Aleksandro VI politikai.
Išrinktas pakartotinėje konklavoje, papirkęs didžiąją kardinolų dalį (tai bažnyčioje vadinama simonija), tačiau savo pontifikato metu tai griežtai draudė. Priėmęs garsiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario vardą, pats pasireiškė kaip vienas karingiausių popiežių. Dalyvaudamas Italijos karuose suvienijo yrančią Popiežiaus valstybę. Jam vadovaujant buvo prijungta Parma, Redžija di Kalabrija, Pjačenca, iš Venecijos atkovota Romanija. 1506 m. valstybės sienų apsaugai įkūrė popiežiaus šveicarų gvardiją, kurią sudarė nevedę, bet kovose patyrę Šveicarijos savanoriai. Su Anglija, Venecija ir Ispanija 1511 m. sukurta Šventoji lyga iš Šiaurės Italijos išstūmė Prancūziją.
Pradėjo Šv. Petro bazilikos Romoje rekonstrukciją.[1] Jo pasamdyti dirbo geriausi Italijos meistrai – architektas Donatas Bramantė, sukūręs bazilikos projektą, Mikelandželas Buonarotis, 1512 m. nutapęs Siksto koplyčios freskas ir sukūręs šveicarų gvardijos uniformas, 1508-1512 m. popiežiaus apartamentus ištapęs Rafaelis Santis.
Siekė Bažnyčios reformų, suaktyvino inkviziciją, prekybą indulgencijomis. Kai Prancūzijos kardinolai, ketindami įvykdyti schizmą, 1512 m. Pizoje sušaukė sinodą ir paskelbė Julijų II atstatydintą, jis sušaukė Laterano V susirinkimą (vyko 1512-1517 m.), kuris ir išsaugojo Bažnyčios vienybę. Tačiau pats popiežius susirinkime nebedalyvavo, o netrukus mirė.
Pirmasis popiežius, kurio kūnas buvo balzamuotas. Julijus II palaidotas Šv. Petro bazilikoje.
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Pijus III |
Popiežius Julijus II 1503-1513 |
Įpėdinis Popiežius Leonas X |
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Algirdas Jurevičius. Julijus II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 772 psl.
- Dizionario dei papi, a cura di Dorina Alessandra, Carnago, SugarCo Edizioni, 1995, ISBN 88-7198-373-4
- Shaw, Christine: Julius II. The Warrior Pope. Oxford 1996.