Atverti pagrindinį meniu
XVII a. orfiškojo kiaušinio piešinys

Pasaulio kiaušinis arba kosminis kiaušinis – mitopoetinis simbolis.

Daugelyje mitopoetinių pasaulio tradicijų žinomas pasaulio kiaušinio įvaizdis. Iš to kiaušinio atsiranda visata arba kokia nors įasmeninta tverianti galia: dievas-sutverėjas, kultūrinis didvyris-demiurgas, kartais – žmonių giminė (vid. kinų pangu, folkloriniai motyvai apie žmogaus gimimą iš kiaušinio ir kiaušinio pasivertimą žmogumi). Užvis dažniausiai sutinkami motyvai apie iš abiejų pasaulio kiaušinio pusių (arba iš kiaušiniškos chaotiškos masės) atsiradusius dangų ir žemę arba saulę (iš trynio); daugeliu atveju kiaušinis aprašomas kaip auksinis, kartais jam priskiriamos ir kitos saulės savybės. Pasak vediškosios kosmogonijos, iš pasaulio kiaušinio-auksinio gemalo (Hiranjagarbhos) atsirado sutverėjas Pradžapatis, iš jo atsiranda Brahma (žr. Brahmanda); kartais sutverėjas Išvara aprašomas gyvenantis pasaulinio kiaušinio vandenyse[1]. Orfikams žinomas mitas apie tai, kaip iš pasaulinio kiaušinio, plūduriuojančio vandenyse, Faneso, atsiranda dieviškasis sutverėjas, švytintis lyg saulė (su tuo susiję sinkretiniai Mitros-Faneso, Dzeuso-Helijo-Mitros-Faneso vaizdiniai) arba bekūnė sparnuota būtybė. Egipto mite saulė randasi iš pasaulinio kiaušinio, kurį padėjęs paukštis „didysis Gogotunas“. Pasaulinis kiaušinis, padėtas paukščio Fufundos, davė pradžią dangui hausų mitologijoje. Pasak suomių „Kalevalosiš kiaušinio, iš apatinės pusės išėjo motina, drėgnoji žemė, iš kiaušinio, iš viršutinės pusės, stojo aukštas dangaus skliautas... Kiniškoje tradicijoje dangus ir žemė sulieti į vieną kaip vištos kiaušinis. Suomių mite antis padeda kiaušinį, iš kurio išsirita pasaulis ant Veinemeineno, vienintelio vandenyno gyventojo, kelių, arba ant kalvos tarp vandenynų (rusų pasakose taip pat žinomas motyvas apie kiaušinį, kurį antis įmeta į vandenį).

Mituose žinomi pavyzdžiai, kai su pasaulio kiaušinio įvaizdžiu siejama laiko struktūra (brahmanas kiaušinyje išbūna metų bėgyje) o kelių kiaušinių įvaizdžiu vaizduojamas smulkesnis laiko dalijimas (žr. rusų mįslę apie metus ir jų dalis: guli tašas per visą Rusią, tame taše dvylika lizdų, kiekviename lizde po keturis kiaušinius, o kiekviename kiaušinyje po septynis viščiukus).

Paprastai tvėrimo pradžia susijusi su tuo, kad pasaulio kiaušinis, mestas į dangų, lukštenasi, sprogsta (pvz., šiaurės vakarų Afrikoje žinomas paprotys per vestuves daužyti kiaušinį, taip mėgdžiojant pasaulio kiaušinio sprogimą). Kai kuriais atvejais su pradaužiamu kiaušiniu susijęs dievas-griausmavaldis arba jo tėvas. Kartais iš pasaulio kiaušinio atsiranda įvairios blogio jėgos apraiškos (gyvatė, mirtis). Šiaurės Afrikos gentyse žinomas motyvas apie tai, kaip vidury žvaigždės-kiaušinio randama triguba gyvatė. Orfišką įtaką patyrusiame graikų mite Kronas viena sėkla apvaisina po žeme esančius kiaušinius, iš kurių gimsta Tifonas (taip pat tikima, kad iš kiaušinio atsiranda baziliskas. Pasakose žinomas motyvas, kad kiaušinyje paslėpta Koščėjaus mirtis). Kosmogoninė pasaulio kiaušinio funkcija glaudžiai susijusi su svarbiu kiaušinio vaidmeniu vaisingumo apeigose (pvz., rytų slavų, lietuvių velykiniai papročiai, kuriuose svarbiausias simbolis yra kiaušinis).[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Bhagavata Purana, III 20, 14
  2. Мифы народов мира. Яйцо мировое , В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.