Atverti pagrindinį meniu

Paplitimas ir augavietėsKeisti

Laukinės avietės auga visoje Europoje ir Azijos miškuose, drėgnose vietose, krūmynuose, pamiškėse. Jų sutinkama į šiaurę iki 66 laipsnių šiaurės platumos, pietų kraštuose auga rečiau, tiktai kalnuose. Plinta šaknų atžalomis, todėl sudaro tankius sąžalynus. Lietuvoje dažna rūšis. Avietės geriausiai dera užuovėjose, drėgnesnėse, puriose dirvose. Derlingumas siekia 10 t/ha.

Lietuvoje avietės auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, drėgnose vietose. Tai dažnas augalas. Soduose auginamos įvairių veislių avietės, tačiau vaistinei žaliavai geriausiai tinka laukinės veislės.

MorfologijaKeisti

Stiebas status, viršūnės truputį palinkusios. Lapai trilapiai ir plunksniški. Žiedai sukrauti kekėse, išaugusiose viršūnėse ar pažastyse. Žydi gegužės-birželio mėn. Prinokę vaisiai raudoni arba geltoni, sutelktiniai, sudaryti iš kaulavaisių. Vaisiai prinoksta liepos-rugpjūčio mėn.

PanaudojimasKeisti

Išvesta nemažai veislių, kurios auginamos kaip kultūriniai augalai. Vaisiuose yra apie 80-86 proc. vandens, 2,6-7,1 proc. cukrų, 15–30 mg proc. vitamino C ir kt. Naudojami maistui švieži ir uogienių pavidalu. Džiovinti vaisiai ir jauni lapai naudojami liaudies medicinoje kaip prakaitavimą sukelianti priemonė.

Kenkėjai ir ligosKeisti

Svarbiausi kenkėjai: paprastasis avietinukas, avietinis žiedgraužis, amarai, avetinė musė, avietinė blauktė. Ligos: antraknozė, rūdys, kekereinis puvinys, bakterinis vėžys, žievėplaiša. Avietėms taip pat kenkia brantas.

IstorijaKeisti

Lietuvoje avietės prie namų auginamos nuo XVIII a.[1]

ŠaltiniaiKeisti