Paprastoji avietė

Paprastoji avietė (Rubus idaeus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos puskrūmis su dvimečiais stiebais. Išauga iki 1-2 m aukščio.

Miškinės avietės

Aviečių uogos

Paplitimas ir augavietės

Laukinės avietės auga visoje Europoje ir Azijos miškuose, vidutinio klimato juostoje, drėgnose vietose, krūmynuose, pamiškėse. Jų sutinkama į šiaurę iki 66 laipsnių šiaurės platumos, pietų kraštuose auga rečiau, tiktai kalnuose. Plinta šaknų atžalomis, todėl sudaro tankius sąžalynus. Lietuvoje dažna rūšis. Avietės geriausiai dera užuovėjose, drėgnesnėse, puriose dirvose. Derlingumas siekia 10 t/ha.

Avietės auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, drėgnose vietose. Tai dažnas augalas. Soduose auginamos įvairių veislių avietės, tačiau vaistinei žaliavai geriausiai tinka laukinės veislės.

Morfologija

Stiebas status, dygliuotas, viršūnės truputį palinkusios. Lapai trilapiai ir plunksniški. Žiedai sukrauti kekėse, išaugusiose viršūnėse ar pažastyse. Žydi birželio - liepos mėn. Prinokę vaisiai raudoni arba geltoni, sutelktiniai, sudaryti iš smulkių kaulavaisių. Vaisiai prinoksta liepos-rugpjūčio mėn.

Panaudojimas

Avietės kaip kultūriniai augalai auginamos nuo IV a. Išvesta nemažai jų kultūrinių veislių. Vaisiuose yra apie 80-86 proc. vandens, 2,6-7,1 proc. cukrų, 15–30 mg proc. vitamino C ir kt. Naudojami maistui švieži ir uogienių pavidalu.

Vaistinis augalas. Džiovinti vaisiai ir jauni lapai naudojami liaudies medicinoje kaip prakaitavimą sukelianti priemonė.

Kenkėjai ir ligos

Svarbiausi kenkėjai: paprastasis avietinukas, avietinis žiedgraužis, amarai, avietinė musė, avietinė blauktė. Ligos: antraknozė, rūdys, kekereinis puvinys, bakterinis vėžys, žievėplaiša. Avietėms taip pat kenkia brantas.

Istorija

Lietuvoje avietės prie namų auginamos nuo XVIII a.