Avietinis žiedgraužis
| Anthonomus rubi |
|---|
 Avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) |
| Mokslinė klasifikacija |
Avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) – straubliukų (Curculionidae) šeimos, žiedgraužių (Anthonomus) genties vabalas.
Vienas iš žalingiausių žemuogių ir braškių kenkėjų, nuo kurių labiausiai nukenčia ankstyvosios veislės. Tai nedideli 2-3 mm ilgio, juodos, rečiau rusvos spalvos vabalai. Jie žiemoja po nukritusiais lapais, žolių liekanomis, dirvos grumstais. Pavasarį, išlindę iš žiemojimo vietų, vabalai maitinasi jaunais lapais, išgrauždami juose skyles, vėliau kenkia žiedpumpuriams. Patelės kiaušinėlius deda į geriausiai išsivysčiusius, stipriausius žiedpumpurius. Viena patelė gali padėti iki 100 kiaušinėlių. Padėjusi kiaušinėlį, patelė pagraužia žiedkotį, o po kurio laiko žiedpumpuris nukrenta ant žemės. Tokiame žiedpumpuryje iš kiaušinėlio išsirita lerva. Ji be kojų, ruda galva. Vėliau dirvoje lerva virsta lėliuke, vasaros antroje pusėje iš lėliukių išsirita vabalai, kurie maitinasi žemuogių, aviečių, braškių ir kitų augalų lapais. Po to vabalai pereina į žiemojimo vietas. Didžiausią žalą avietinis žiedgraužis padaro apleistuose uogynuose. Kadangi žemuogės ir braškės pradeda žydėti anksčiau už avietes, jos nuo šio kenkėjo labiau nukenčia, nes vabalai į žiedpumpurius ima dėti kiaušinėlius.[1]
Kovos priemonės
redaguotiŽemuoges ir braškes auginti izoliuotai nuo aviečių.
Žiedgraužio pažeisti žiedpumpuriai surenkami ir sunaikinami. Rudenį surenkami seni lapai ir piktžolių liekanos, nes po jomis slepiasi žiemojantys žiedgraužio vabalai.
Pastoviai purenti dirvą po augalais. Ypač svarbu ją perkasti rudenį ir pavasarį.[1]
Šaltiniai
redaguoti
