Panevėžio žydų senosios kapinės
| Panevėžio žydų senosios kapinės | |||
|---|---|---|---|
  Panevėžio žydų senosios kapinės |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Panevėžio miesto savivaldybė | ||
| Plotas | 27 936 kv. m | ||
| Naudotas | XVIII a. I p. - 1955 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 11410 | ||
Panevėžio žydų senosios kapinės – neveikiančios Panevėžio žydų bendruomenės kapinės, esančios Panevėžyje, Atminimo skvere tarp Sietyno ir Vasario 16-osios gatvių. 1955 m. kapinės uždarytos, 1966 m. – likviduotos, jų vietoje įrengtas miesto parkas. Šią vietą žymi bendras žydų kapinių memorialas. Vietos žydų bendruomenė rūpinasi kapinių priežiūra, jose vyksta bendruomenės renginiai.
Panevėžio žydų senosios kapinės yra valstybės saugomas memorialinis paminklas, jos nuo 1993 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą.[1]
Istorija redaguoti
Bendruomenės kapinės įsteigtos XVIII a. pirmoje pusėje. XIX a. pabaigoje Panevėžio žydai sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų. 1872-1940 m. šiose kapinėse buvo palaidoti 6934 mirusieji. Iki 1940 m. kapinėse būta apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų.[1][2]
Teritorijoje tarp dabartinių Sietyno ir Vasario 16-osios gatvių buvo laidojami miesto ir aplinkinių vietovių žmonės. Tarp jų buvo šiltinės bei kitų epidemijų aukos. Tarp palaidotųjų buvo nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, prekybininkų, pedagogų, žydų savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Kapinėse buvo palaidoti žinomas gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. XX a. penktajame dešimtmetyje šiose kapinėse buvo sušaudyti keletas lietuvių. Tarp jų ir Sietyno gatvėje gyvenę režisieriaus Jono Jurašo tėvai – atsargos karininkas Jonas Jurašas ir mokytoja Sofija Jurašienė, baltaraiščių sušaudyti 1941 m.[3]
1966 m. Panevėžio miesto valdžios sprendimu kapinės buvo naikinamos. Po 1941 m. holokausto vietos žydų bendruomenė buvo labai negausi, todėl norinčių persikelti artimųjų palaikus į kitas kapines buvo nedaug. Daugelis palaikų liko senose vietose. Po kapinių uždarymo gausybės išvežtų paminklinių akmenų likimas buvo įvairus: jie buvo saugomi buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje, dalis panaudota laiptams ir dekoratyvinei sienai įrengti prie statomo Panevėžio dramos teatro.[1] Likviduotose kapinėse buvo įrengtas Sietyno skveras. Jame 1982 m. pastatyta skulptūra „Vėžys“ (skulp. Alfridas Pajuodis), veikė fontanas. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų bendruomenės prašymu pradėti kapinių atkuriamieji darbai: išgriautas fontanas, 1991 m. pastatytas paminklinis akmuo (arch. Gintautas Survila). Apie 1992 „Vėžio“ skulptūra perkelta į Senvagę.[4] Pastaraisiais metais skulptūra eksponuojama Dekoratyvinių skulptūrų skvere.
2009 m. Atminties skvere (buv. Sietyno skvere) pastatytas paminklas „Liūdinti žydų motina“ – menora mirusiųjų atminimui (arch. Valdas Klimavičius, skulp. Vytautas Tallat-Kelpša). Paminklui buvo panaudotos žydų antkapinių paminklų dalys, sugrąžintos iš sienelės prie Juozo Miltinio dramos teatro. Neišliko žinių apie tikslias buvusių kapaviečių vietas, todėl atstatyti antkapių ar kaip nors kitaip paženklinti kapus nebuvo jokios galimybės. Priimtas sprendimas sukurti ir įrengti bendrą žydų kapinių memorialą.[4]
2023 m. paminklas „Liūdinti žydų motina“ buvo atrestauruotas: užtaisytos akmenų tvorelės siūlės, paminklas nupoliruotas ir impregnuotas, atgaivinant jo akmens spalvą.[5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Panevėžio žydų senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Panevėžio istorijos puslapiai. Panevėžio žydų kapinės paneveziokrastas.pavb.lt
- ↑ Sietyno gatvėje – skaudi atmintis sekunde.lt
- ↑ 4,0 4,1 Panevėžio istorijos puslapiai. Sietyno gatvė paneveziokrastas.pavb.lt
- ↑ Panevėžyje atrestauruotas paminklas „Liūdinti žydų motina“ gvf.lt
Nuorodos redaguoti
- Panevėžio žydų senosios kapinės wikimapia.org