Ninurima – deivė Mesopotamijos mitologijoje. Dievavardis reiškia „Ūro viešpatė“. Laikyta Alamušo, Mėnulio dievo Nanos pasiuntinio (sukkal), sutuoktine.[1] Šių dievybių ryšį patvirtina dievų sąrašas An = Anum[2] (Ninurima paminėta III lentelės 38 eilutėje[3]). Ninurima bei Alamušas siejami ir su Ninpumuna,[4] sūriųjų versmių deive.[5]

Nors Ninurima minima jau Ankstyvojo dinastinio laikotarpio dievų sąraše iš Faros, kultas geriausiai paliudytas Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpiu.[1] Ninurima – viena iš Ūre garbintų dievybių, tuo laikotarpiu ten dar garbinti Nana, Ningalė, Ninkununa, Ningublaga, Nineigara, Ninsunė, Gula, Anunitum ir Ulmašitum.[6]

Šulgio pamatų lentelėje įamžintos šiai deivei dedikuotos šventyklos statybos Karzidoje (Ga’eš).[7] Veikiausiai ji priklausė vietinės dievo Nanos šventyklos kompleksui.[1] Andrew R. George teigimu, atsižvelgiant į tai, jog ši vietovė buvo Mėnulio dievo kulto centras, galima spręsti, jog Ninurima laikyta Ningalės, kaip „Ūro viešpatės“, manifestacija – Nin-Urimma.[8]

Tekstuose iš Ūro minimi aukojimai Ninurimai, tačiau ne taip dažnai, kaip aukojimai svarbiausioms šio miesto dievybėms – Nanai ir Ningalei.[6] Paminėta, kad Ninurimai aukoti „tyrieji“ (lú-tu5-a) miltai.[1] Sykį jai aukota drauge su Alamušu.[2]

Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpio tekstyne aptiktas tik vienas teoforinis asmenvardis, į kurį įeina dievavardis Ninurima – Geme-Ninurima.[1] Dievybė paliudyta ir An = Anum dievų sąraše,[2] kuris datuojamas Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu, tačiau manoma, kad įsivėlusi raštininko klaida, iš tiesų veikiausiai turėta omenyje Ninirigal; Ninurima taip pat paminėta mokomajame įraše iš Sūzų.[1]

Išnašos

redaguoti
  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Cavigneaux & Krebernik 1998, p. 511.
  2. 2,0 2,1 2,2 Sallaberger 1993, p. 184.
  3. Litke 1998, p. 122.
  4. Staiger 2010, p. 228.
  5. Staiger 2010, p. 225.
  6. 6,0 6,1 Sallaberger 1993, p. 159.
  7. Frayne 1997, p. 115.
  8. George 1993, p. 108.

Šaltiniai

redaguoti
  • Cavigneaux, Antoine & Krebernik, Manfred (1998) 
  • Frayne, Douglas (1997). Ur III Period (2112-2004 BC). RIM. The Royal Inscriptions of Mesopotamia. University of Toronto Press. doi:10.3138/9781442657069. ISBN 978-1-4426-5706-9.
  • George, Andrew R. (1993). House most high: the temples of ancient Mesopotamia. Winona Lake: Eisenbrauns. ISBN 0-931464-80-3. OCLC 27813103.
  • Litke, Richard L. (1998). A reconstruction of the Assyro-Babylonian god lists, AN:dA-nu-um and AN:Anu šá Ameli (PDF). New Haven: Yale Babylonian Collection. ISBN 978-0-9667495-0-2. OCLC 470337605.
  • Sallaberger, Walther (1993). Der kultische Kalender der Ur III-Zeit. De Gruyter. doi:10.1515/9783110889253. ISBN 978-3-11-013932-7.
  • Staiger, Annabelle (2010). Shehata, Dahlia; Weiershäuser, Frauke; Zand, Kamran V. (eds.). Von Göttern und Menschen: Beiträge zu Literatur und Geschichte des Alten Orients. Festschrift für Brigitte Groneberg. Cuneiform Monographs (vokiečių). 41. Brill. pp. 225–236. doi:10.1163/9789004187474_014. ISBN 978-90-04-18748-1. Nuoroda tikrinta 2022-10-01.