Neptūnas (planeta)
Šis straipsnis apie Saulės sistemos planetą. Apie jūrų dievą romėnų mitologijoje skaitykite straipsnyje Neptūnas (mitologija).
![]() | |||
Vid. atstumas nuo Saulės |
4 498 252 900 km | ||
30,068 963 48 av | |||
Perihelis | 4459 631 496 km | ||
Afelis | 4536 874 325 km | ||
Ekscentricitetas | 0,008 585 87 | ||
Apskriejimo periodas | 60 223,3528 d. 164,88 m. | ||
Sinodinis periodas | 367,49 d. | ||
Greitis orbitoje, km/s | |||
Pusiaujo skersmuo | 49 528 km | ||
Paviršiaus plotas | 7,619×109 kv.km | ||
Tūris | 6,254×1013 kub.km | ||
Masė | 1,0243×1026 kg | ||
Vidutinis tankis | 1,638 g/cm³ | ||
Laisvojo kritimo pagreitis | 11,15 m/s² | ||
Antrasis kosminis greitis | 23,5 km/s | ||
Apsisukimo apie ašį periodas | 16 val. 6 min. 36 sek. | ||
Pusiaujinis sukimosi greitis | 9660 km/h | ||
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą | 28,32 ° | ||
Paviršiaus temperatūra, K | |||
Palydovų skaičius | 14 | ||
Atmosferos slėgis, MPa | (paviršiaus) >100 | ||
Atmosferos tankis | |||
Vandenilis (H2) | 80 %±3,2 % | ||
Helis (He) | 19 %±3,2 % | ||
Metanas (CH4) | 1,5 %±0,5 % | ||
Deuteris (sunkusis vandenilis, ²H, HD) | 0,000192 % | ||
Etanas (C2H6) | 0,0000015 % | ||
Neptūnas – Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys, vėjų greitis atmosferoje siekia iki 400–700 m/s.[1] Atmosferos geometrinis albedas 50 %. Neptūno temperatūra 38 K (-235.15 pagal Celsijų). Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, centre ~20 500 km spindulio tų pačių ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4,8 g/cm³, temperatūra 12 000 K. Neptūną Vandenio žvaigždyne 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 laipsnio nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų nepriklausomai vienas nuo kito apskaičiavo prancūzas U. Leverjė ir anglas Dž. Adamsas. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV kosminė stotis Voyager 2.
Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės – 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C. Neptūnas – tolimiausia Saulės sistemos planeta.
Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės (patikslintas Arizonos universiteto (JAV) planetologo Ericho Karkoschkos tikslesnis paros laikas 15 val. 57 min. 59 sek.), o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą. Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška – joje tilptų Žemė.
Gamtiniai palydovaiKeisti
Neptūnas turi 14 žinomų gamtinių palydovų, kurių visi pavadinti vandens dievų senovės graikų mitologijoje vardais. Didžiausias jų – Tritonas, kurį 1846 metais atrado Viljamas Laselis, praėjus tik 17 dienų po paties Neptūno atradimo. Tritonas, skirtingai nuo kitų didelių planetinių palydovų, skrieja priešinga orbita.
Kiti iki Voyager 2 erdvėlaivio misijos atrasti Neptūno palydovai: Nereidė (atrasta Žerardo P. Kiperio 1949 m.), Larisa (pastebėta 1981 m.)[2] 1989 m., Voyager 2 misijos metu, atrasti dar penki palydovai — Najadė, Talasa, Despina, Galatėja ir Protėjas.[3]
Dar penki palydovai atrasti 2002–2003 m. — tai Halimedė, Sao, Psamatė, Laomedėja ir Nesa.[4] Pastaroji yra toliausiai Neptūno orbitoje esantis palydovas ir labiausiai nuo savo planetos nutolęs gamtinis palydovas Saulės sistemoje.[5] Nesos žvaigždinis periodas trunka 26 Julijaus metų. Keturioliktą palydovą Hipokampą 2013 m. atrado JAV astronomas Markas Šovalteris, atradimą padaręs analizuodamas 2009 m. Hablo teleskopu darytos Neptūno žiedų nuotrauką.
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Logotipas, 2009, 236 p. ISBN 978-5-430-05444-1.
- ↑ Kuiper, Gerard P. (1949). „The Second Satellite of Neptune“. Publications of the Astronomical Society of the Pacific 61 (361): 175–176. Bibcode:1949PASP...61..175K. doi:10.1086/126166.
- ↑ Smith, B. A.; Soderblom, L. A.; Banfield, D.; Barnet, C.; Basilevsky, A. T.; Beebe, R. F.; Bollinger, K.; Boyce, J. M.; Brahic, A. (1989). „Voyager 2 at Neptune: Imaging Science Results“. Science 246 (4936): 1422–1449. Bibcode:1989Sci...246.1422S. PMID 17755997. doi:10.1126/science.246.4936.1422.
- ↑ Holman, M. J.; Kavelaars, J. J.; Grav, T.; et al. (2004). „Discovery of five irregular moons of Neptune“ (PDF). Nature 430 (7002): 865–867. Bibcode:2004Natur.430..865H. PMID 15318214. doi:10.1038/nature02832. Nuoroda tikrinta 2011 m. spalio 24 d.
- ↑ Jacobson, R.A. (2008). „NEP078 – JPL satellite ephemeris“. Nuoroda tikrinta 2010-10-18.