Euboja
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Euboja (gr. Εύβοια, Évia; sen. graikų Εύβοια, Eúboia) – antroji pagal dydį Egėjo jūros sala bei antra pagal dydį ir gyventojų skaičių Graikijos sala po Kretos. Tai kartu yra ir senovinis Graikijos regionas, taip pat ir dabartinė Graikijos prefektūra (nomas). Sala visiškai nepaliesta turizmo. Chalkidės miestas yra salos sostinė, kuriame gyvena musulmonai, graikai ir žydai.
Eubojos nomas gr. Νομός Εύβοιας | |
---|---|
Valstybė | Graikija |
Periferija | Centrinės Graikijos periferija |
Administracinis centras | Chalkidė |
Demų skaičius | 25 |
Kinotitų skaičius | 2 |
Gyventojų | 218 032 |
Plotas | 4 167 km² |
Tankumas | 52 žm./km² |
ISO 3166-2 | GR-04 |
Pašto kodas | 34x xx |
Tel. kodas | 22x0 |
Tinklalapis | www.naevias.gr |
Geografija
redaguotiNuo žemyno salą skiria Eubojos jūra. Eubojos kontūrai žemėlapyje ilgi ir siauri, jūros arkliuko formos. Salos ilgis apie 150 km, o plotis kinta nuo 6 iki 50 km. Ji tęsiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius, o per jos ilgį eina kalnų grandinė, kuri prasideda Tesalijoje ir tęsiasi į pietus nuo Eubojos aukštai iškilusiomis Androso, Tinoso ir Mykonoso salomis.
Istorija
redaguotiEuboja buvo kolonizuota iš Atikos, taigi buvo apgyvendinta jonėnų graikų. Jos didžiausi miestai buvo Chalkidė ir Eretrija. Eubojiečiai aktyviai vykdė prekybą visoje jūroje, kurdami savo kolonijas, tarp kurių buvo ir keletas kolonijų Sicilijoje. Eubojos pavyzdžio matų sistema buvo plačiai naudojama Atikoje ir Jonijoje.
VI a. pr. m. e. persai nusiaubė Eretriją, kuri po to nebeatgavo savo buvusios didybės, todėl pirmavo Chalkidė. Per visą V a. pr. m. e. Euboja kovojo dėl savo nepriklausomybės su Atėnais, kurie periodiškai pajungdavo salą ir ją valdydavo.
IV a. pr. m. e. sala atiteko Makedonijai, o vėliau perėjo Romos imperijai. Nuo makedoniečių valdymo 338 m. pr. m. e. iki turkų 1833 m. sala buvo daugybę kartų okupuota. Eubojoje yra labai ryškūs įvairių istorijos pėdsakų − nuo skirtingų Chalkidės religinių kultūrų iki XV a. albanų imigrantų palikuonių, kurie iki šiol kalba savo senąja arvanitikos tarme.