Nacionalinė fašistų partija

 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Nacionalinė fašistų partija
Partito Nazionale Fascista
DučėBenito Mussolini
Įkurta1921 m. lapkričio 9 d. (1921-11-09)
Panaikinta1943 m. liepos 27 d. (1943-07-27)
BūstinėRoma, Italija
Narių skaičius~10 mln. (1930)[1]
Politinė ideologijaFašizmas
Politinė pozicijaKraštutinė dešinė[2][3]
Partijos spalvos     Juoda
Partijos vėliava
Flag of the National Fascist Party (PNF).svg

Nacionalinė fašistų partija (it. Partito Nazionale Fascista, sutr. PNF) – Italijos karalystės didžiausia partija pagal narių skaičių iki 1939 m. Buvo pasiekusi 6 milijonus partijos narių, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Italijai įsivėlus į šį karą vadovaujant Benito Musoliniui partija neteko daugumos partijos narių, kurie prieštaravo karo pradėjimui su Vokietija prieš sąjungininkus.

Ši partija buvo pirmtakė Respublikonų fašistų partijai, kuri buvo įkurta 1943 m., kai fašistinė Italija buvo okupuota britų, ir Vokietijos įkurtoje marionetinėje valstybėje (Italijos socialinėje respublikoje) tapo pagrindinė valdančioji partija.

IstorijaKeisti

Įkurta Romoje 1921 m. lapkričio 9 d. Vienintelis partijos pirmininkas buvo Benito Mussolini, kuris įkūrė partiją remdamasis fašistinėmis ideologijomis. Po Pirmojo pasaulinio karo visose Europos valstybių visuomenėse kilo nacionalizmo idėjos, dauguma šalių turėjo organizacijas, kuriose buvo telkiamos pajėgos nuversti dabartines valdžias nuo posto, nuo to neatsiliko ir Italija, Musolinis sutelkė kariauną arba kitaip juodmarškinius, kurie turėjo jam padėti įsitvirtinti valdžioje. Žygiu į Romą pavadinęs Musolinis įsiveržė su savo šalininkais į Romą ir užgrobė valdžią tapdamas Italijos dučė. Dėl kai kurių demokratinių įstatų laikymosi jo partija ne iš karto turėjo visas parlamento nario vietas. Augant partijos populiarumui jau nuo 1924 m. fašistai turėjo 375 vietas iš 535 parlamente, o nuo 1929 m. partiečiai buvo galutinai įsitvirtinę Italijos parlamente surinkę 535 vietas ir 8 milijonus partijos šalininkų balsų.

1943 m. okupuota Didžiosios Britanijos fašistinė Italija tapo pretekstu Hitleriui įsiveržti į šiaurės Italiją ir įkurti marionetinę valstybę – Italijos socialinę respubliką ir tuo pačiu atkurti buvusią valdžią, t. y. Benito Mussolini perkelti į vienvaldžio valstybės vadovo postą (be karaliaus įsikišimo) ir atkurti partiją, kuri vadinosi naujai – Respublikonų fašistų partija, o pirmtakė Nacionalinė fašistų partija buvo panaikinta ir uždrausta pietų Italijoje valdant britams.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Cronologia del Nazifascismo – 1930, Associazione Nazionale Partigiani d'Italia
  2. Smith, Denis Mack (1983). Mussolini. New York, NY: Vintage Books. pp. 43, 44. ISBN 0394716582.
  3. Raniolo, Francesco (2013). I partiti politici. Roma: Editori Laterza. pp. 116–117.