Motina

Motina (t. p. mama, mamytė, motulė, motutė, močia ir kt.) – moteris, turinti vaikų. Motina vadinama vaiką pagimdžiusį, jį žindanti, globojanti moteris. Moteris, atliekanti biologinės motinos socialinę paskirtį vadinama įmote (įvaikinimo atveju) arba pamote (vaikui gyvenant su nauja tėvo sutuoktine).

Motina su vaiku

Vladimiro Šv. Dievo Motinos ikona

Ankstyvuoju kūdikystės laikotarpiu tarp motinos ir vaiko paprastai išsivysto prieraišumas ir meilė. Motinos meilė svarbi vaiko psichikos vystymuisi, jausminei raidai. Visapusiškos motiniškos meilės stygius ankstyvoje vaikystėje dažnai nulemia šizofreniją, psichopatiją, perdėtą nerimastingumą ir kitas psichologines ydas. Svarbus yra ne tik motinos fizinis rūpinimasis vaiku, bet ir jausminis – motinos irzlumas, šaltumas, nekantrumas tiesiogiai veikia vaiko pasąmonę ir neleidžia pajausti visapusiškos globos. Pasak psichiatrų, kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vaikas turėtų patirti šiltus, jaukius ir nenutrūkstamus santykius su savo motina, kurie abiem pusėms teiktų pasitenkinimą ir džiaugsmą.

Mitinė-religinė simbolika

Motina – visuotinis sibolis pasaulio kultūrose. Motina – tai archetipinė moteris, visos gyvasties pradas, primum mobile ir pirminė pilnatvė, sutalpinanti visas esmes. Ji simbolizuoja visus kosminės gyvybės tarpsnius, apjungia tiek dangiškąją, tiek chtoninę plotmę. Kaip vaisingumo įsikūnijimas, motina metaforiškai lyginama su žeme, gamta, karve (indų tradicijoje), mėnuliu (Viduržemio jūros srityje), gėle (lelija, rože, lotosu). Motinos įsčios – tiek visa ko pradas, tiek mirties žiomenys. Motinos prigimtis dvejopa – ji ir gimdytoja, ir margintoja: viena vertus ji – maitintoja, gynėja, užuovėja, šiluma, tačiau tuo pat metu – baisinga naikinančioji galia, rudikė. Ji – visa ko gimdytoja ir kapas. Ilgą laiką pasaulyje gyvavo paprotys mirusįjį laidoti žemėn suriestą tarsi gemalą – taip kapo duobė prilyginta mirties ir atgimimo įsčiomis.

Mituose, religinėje sąmonėje motinos archetipas išryškėja per Deivės-Motinos simboliką. Tokia deivė laikoma visos kūrinijos gimdytoja arba Dievo motina (dažnai ir vaizduojama kaip madona, žindanti Dievą-kūdikį). Ryškūs šio archetipo pavyzdžiai – krikščionių Marija, egiptiečių Izidė, graikų Demetra, indų Parvatė, Mesopotamijos Ištar.

Dvasiškai motina – archetipinė pilnatvė, savimi pakankama ir iš savęs pilnoji, mergelė, gimdanti sūnų – Šviesą. Motina – išminties metafora, pirminis slėpinys. Su motina religinėje sąmonėje tapatinama visa, kas yra pagrindas, įsčios, erdvė kam rastis: su motina tapatinama bažnyčia, šventykla, šventasis tekstas, garsas.

Šaltiniai

Vikicitatos