Meilė – psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis.[1] Viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

„Bučinys“ (Gustavas Klimtas)
„Romeo ir Džuljeta“ (Frankas Diksis)

Vienos psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžia biologinį, romantinį meilės pradą, kurį kursto geismas, lytinis potraukis, instinktyvus poreikis sukurti savo šeimą ir pratęsti savo giminę. Kitos kryptys nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip taurų, dvasinį jausmą, išreiškiamą platoniškąja meile.[2]

Pagal R. Sternberg trikampę meilės teoriją romantinė meilė turi tris dedamąsias: artimumą (atsivėrimas, dalinimasis mintimis ir emocijomis su kitu asmeniu); atsidavimą (sprendimas būti su vieninteliu žmogumi ir nekreipti dėmesio į kitus potencialius partnerius) bei aistrą (erotinis susidomėjimas ir artimi santykiai).[3][4]

Neuromokslai atskleidė, kad susižavėjusio ir palaikančio ilgalaikius poros santykius žmogaus smegenyse randama daugiau testosterono, estrogeno, dopamino, adrenalino, kortizolio, serotonino, oksitocino, vazopresino. Iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą. Tada išsiskiria adrenalinas ir kortizolis. Testerono ir estrogeno taip pat padaugėja įsimylėjus, serotonino ir vazopresino – esant tvirtiems ir ilgalaikiams santykiams.[2]

Prieraišumo teorijos tyrimai rodo, kad suaugusiųjų romantinė meilė yra besitęsiantis prieraišumo procesas, kurio kokybė priklauso nuo asmens prieraišumo istorijos vaikystėje tarp jo ir jo globėjų.[5][4] Motinos ir palikuonio santykis yra kertinis žinduolių gyvenime. Manoma, kad kai kurie biocheminiai mechanizmai atsakingi už pastarąjį ryšį evoliucijos eigoje buvo pasirinkti reguliuoti saitus ir tarp romantinių partnerių, globėjų bei šeimos narių, kitų socialinių tinklų.[6]

Antikos filosofai skyrė aistringą (gr. eros), draugišką, (gr. philia) šeimyninę, (gr. storge) ir dvasinę (gr. agape) meilę.[7] Pastaroji paveikė krikščioniškąją meilės sampratą.[8] Išaukštinanti meilę Deivui, kuri pasireiškia meile žmonijai bei Jo kūrinijai. Priešpastatoma geismą keliančiai, kančias nešančiai meilei.[9]

Daugelyje religijų meilės sąvoka išreiškia tikinčiojo ryšį su dievybe ar religiniu mokytoju. Abraominių religijų (krikščionybės, judaizmo, islamo) pasaulėžiūroje meilė yra asmeninis santykis su Dievu. Hinduizme meilė pasireiškia kaip santykis su konkrečia dievybe, advaita vedantos tradicijoje – atmano susiliejimas su brahmanu. Budizme, džainizme neigiančiuose konkretaus Dievo egzistavimą, meilė – žmogaus santykis su Visata. Bet kurios religinės tradicijos misticizmas meilę laiko vienio su dievybe ir visa kūrinija išgyvenimu.[8]

IšnašosKeisti

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose
 

Vikiteka

  1. Meilė. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. – 376 p. ISBN 9785420018125.
  2. 2,0 2,1 Meilė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  3. STERNBERG, R. J. (1997), Construct validation of a triangular love scale. Eur. J. Soc. Psychol., 27: 313-335.
  4. 4,0 4,1 (2000) Encyclopedia of psychology, Kazdin, Alan E., Washington, D.C.: American Psychological Association. ISBN 1-55798-650-9.
  5. Banyte, Kristina. (2010). Jaunuolių prieraišumo stilių, nuostatų į meilę ir jautrumo atstūmimui sąsajos. Socialinis darbas. 9. 127. ResearchGate.
  6. Muehlenbein, Michael P. (2010). Human Evolutionary Biology.. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-77916-6.
  7. Helm, Bennett, "Love", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2017 Edition), Edward N. Zalta (ed.)
  8. 8,0 8,1 Meilė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  9. „Agape“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2019-11-26.