Atverti pagrindinį meniu
„Bučinys“ (Gustavas Klimtas)
Krikščionybėje meilė skiriama Kristui

Meilė – psichologinė, dvasinė būsena, tarpasmeninis jausmas. Viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

Vienos psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžia biologinį, romantinį meilės pradą, kurį kursto geismas, lytinis potraukis, instinktyvus poreikis sukurti savo šeimą ir pratęsti savo giminę. Kitos kryptys nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip taurų, dvasinį jausmą, išreiškiamą platoniškąja meile.[1]

Pagal R. Sternberg trikampę meilės teoriją romantinė meilė turi tris dedamąsias: artimumą (atsivėrimas, dalinimasis mintimis ir emocijomis su kitu asmeniu); atsidavimą (sprendimas būti su vieninteliu žmogumi ir nekreipti dėmesio į kitus potencialius partnerius) bei aistrą (erotinis susidomėjimas ir artimi santykiai).[2]

Neuromokslai atskleidė, kad susižavėjusio ir palaikančio ilgalaikius poros santykius žmogaus smegenyse randama daugiau testerono, estrogeno, dopamino, adrenalino, kortizolio, serotonino, oksitocino, vazopresino. Iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą. Tada išsiskiria adrenalinas ir kortizolis. Testerono ir estrogeno taip pat padaugėja įsimylėjus, serotonino ir vazopresino – esant tvirtiems ir ilgalaikiams santykiams.[1]

Antikos filosofai skyrė aistringą (gr. eros), draugišką, (gr. philia) šeimyninę, (gr. storge) ir dvasinę (gr. agape) meilę.[3] Pastaroji paveikė krikščioniškąją meilės sampratą.[4] Išaukštinanti meilę Deivui, kuri pasireiškia meile žmonijai bei Jo kūrinijai. Priešpastatoma geismą keliančiai, kančias nešančiai meilei.[5]

Daugelyje religijų meilės sąvoka išreiškia tikinčiojo ryšį su dievybe ar religiniu mokytoju. Pavyzdžiui, krikščionybėje meilė skiriama Kristui. Abraominių religijų (krikščionybės, judaizmo, islamo) pasaulėžiūroje meilė yra asmeninis santykis su Dievu. Hinduizme meilė pasireiškia kaip santykis su konkrečia dievybe, advaita vedantos tradicijoje – atmano susiliejimas su brahmanu. Budizme, džainizme neigiančiuose konkretaus Dievo egzistavimą, meilė – žmogaus santykis su Visata. Bet kurios religinės tradicijos misticizmas meilę laiko vienio su dievybe ir visa kūrinija išgyvenimu.[4]

IšnašosKeisti

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose
  1. 1,0 1,1 Meilė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. STERNBERG, R. J. (1997), Construct validation of a triangular love scale. Eur. J. Soc. Psychol., 27: 313-335.
  3. Helm, Bennett, "Love", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2017 Edition), Edward N. Zalta (ed.)
  4. 4,0 4,1 Meilė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  5. „Agape“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2019-11-26.