Monetų padirbinėjimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Monetų padirbinėjimas – monetų klastojimas, paprastai siekiant pasipelnyti.

Istorija

Pirmosios monetos buvo gaminamos tik iš tauriųjų metalų ir todėl tai labai masino klastotojus. Radiniai patvirtina, kad monetos buvo padirbinėjamos jau antikos laikais. Vienas iš primityviausių klastojimo būdų, tai nuo iš tauriųjų metalų pagamintų monetų apipjaustyti jos kraštus. To siekiant išvengti monetų šonai pradėti graviruoti. Taip pat iš pigesnių metalų pagaminti monetų ruošiniai buvo apliejami brangesniu metalu, paauksuojami ar pasidabruojami ar tiesiog aplipdomi folija. Vietoj iš tauriųjų metalų pagamintų monetų pradėjus naudoti iš pigesnių metalų pagamintas monetas, jos pradėtos lieti ar kaldinti. Tobulėjant monetų gamybos technologijoms, siekiant sudaryti galimybę žmonės lengvai atskirti suklastotas monetas nuo tikrų ypatingas dėmesys jas gaminant buvo skiriamas jų proporcingumui. Moneta turėjo pastačius nekristi, o pastūmus riedėti tiesiai.

Pinigų padirbinėjimas buvo laikomas vienu iš sunkiausių nusikaltimų, nes falsifikatoriai gali sužlugdyti šalies ūkį (nors tokio atvejo nežinoma, dažniau dėl didelės infliacijos falsifikatoriai turėdavo nutraukti savo veiklą), todėl už jį buvo griežčiausiai baudžiama. Falsifikatoriai verdami aliejuje, deginami ant laužo, 1566 ir 1588 metų Lietuvos statutuose už pinigų padirbinėjimą buvo numatyta mirties bausmė sudeginant ant laužo, TSRS įstatymai taip pat numatė už pinigų padirbinėjimą net mirties bausmę.

Laikui bėgant monetas iš tauriųjų metalų pradėjo keisti popieriniai pinigai, kol galiausiai monetos pradėtos gaminti visai iš palyginti nebrangių metalų. Kai kurių monetų pagaminimas yra brangesnis negu jos nominali vertė (1, 2 lietuviški centai). Taip vykstant mažėjo ir atsiskaitymuose naudojamų monetų klastojimo atvejų. Šiais laikais dažniausiai klastojamos senoviškos, iš tauriųjų metalų pagamintos monetos.

Monetų padirbinėjimo atvejai

Seno Drarsko (Drahomio) pilies teritorijoje (Lenkija) archeologai aptiko viduramžių dirbtuves, kuriose buvo klastojamos XIV – XV amžių monetos. Lietuvoje Labanoro lobyje, kuris buvo paslėptas apie XV amžiaus vidurį, rastas vienas suklastotas Prahos grašis. Ypač daug šilingų suklastota Sučavos pilyje (dabar Rumunijos teritorija) 1661–1662 metais. Čia monetų kaldinimas buvo gerai organizuotas. Į pagalbą pasitelktos mašinos. Sučavoje buvo klastojami lenkiški ir lietuviški Jono Kazimiero variniai, Rygos ir Livonijos, prūsiški Frydricho Vilhelmo šilingai, skirti Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų rinkai. Lenkijoje 1571 metais veikė falsifikatorių gauja, liejusi cinkinius lietuviškus ketvirtokus ir talerius. Nors suklastotos monetos nuo tikrų skyrėsi išvaizda ir svoriu, falsifikatoriams pavykdavo jas realizuoti miestelių turgavietėse.