Michailas Kargeris

Michailas Kargeris
rus. Михаил Каргер
Gimė 1903 m. gegužės 30 d.
Kazanė
Mirė 1976 m. rugpjūčio 26 d. (73 metai)
Leningradas
Veikla rusų archeologas, istorikas, menotyrininkas
Organizacijos Leningrado universitetas
Pareigos profesorius
Alma mater Leningrado universitetas
Žymūs apdovanojimai

1952 m. – Stalino premija

Michailas Kargeris (rus. Михаил Константинович Каргер, 1903 m. gegužės 30 d. Kazanė1976 m. rugpjūčio 26 d. Leningradas, palaidotas Kazanėje) – rusų archeologas, istorikas, menotyrininkas.

Biografija redaguoti

1927 m. baigė Leningrado universitetą, 1959 m. istorijos mokslų daktaras.

Nuo 1925 m. Leningrado universiteto mokslo darbuotojas, dėstytojas, 1943-1974 m. Meno istorijos katedros vedėjas, nuo 1949 m. profesorius. Nuo 1929 m. dirbo ir TSRS mokslų akademijos archeologijos instituto Leningrado skyriuje, 1953-1974 m. slavų ir rusų archeologijos sektoriaus vadovas, 1964-1971 m. direktorius.

Mokslinė veikla redaguoti

Tyrinėjo senovės rusų kultūrą, architektūrą, rankraščius, senovės slavų miestus. Vadovavo archeologinėms ekspedicijoms ir restauravimo darbams Kijeve, Perejaslave, Haliče, Polocke, Naugarde, Turove, Iziaslavlyje, iš viso apie 20 miestų.[1]

Bibliografija redaguoti

  • Senosios Rusios kultūros istorijos (История культуры Древней Руси), redaktorius ir vienas autorių, 2 t. 1948–1951 m. m.
  • Senasis Kijevas (Древний Киев) т. 1–2, М. – Л., 1958–1961 m.
  • Didysis Naugardas (Новгород Великий), М. – Л., 1961 m.
  • Senojo Smolensko architektūra XII a.-XIII a. (Зодчество древнего Смоленска XII–XIII вв.), Л., 1964 m.

Įvertinimas redaguoti

Literatūra redaguoti

  • Вагнер Г. К., Кирпичников А. Н., К 60-летию М. К. Каргера. // Советская археология, 1963, № 4.
  • Калитина Н. Н. О Михаиле Константиновиче Каргере // Искусство Древней Руси и его исследователи . СПб. 2002.
  • Булкин Вал. А. Воспоминания о М. К. Каргере // Искусство Древней Руси и его исследователи . СПб. 2002. С. 279–283

Šaltiniai redaguoti

  1. Michailas Kargeris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 422 psl.