Mantenjo-Huankavilkos kultūra

Šiaurinių Andų kultūra: Manteño-Huancavilca
Šalis	Ekvadoras (kosta)
Tautos	mantenjai, uankavilkai, punáes
Laikotarpis	VII-XVI a.
Miestai	Manta

Mantenjo-Huankavilkos kultūra (isp. Cultura Manteño-Huancavilca) – ikikolumbinė Andų civilizacijos kultūra, gyvavusi Šiaurinių Andų Kostoje, dabartiniame Ekvadoro pietiniame pajūryje (pietinė Manabi provincija, Santa Elenos provincija, Guajaso provincijos vakarinė dalis). Jos klestėjimas sutapo su ikikolumbinio Ekvadoro integracijos periodu (V–XVI a.).

Terminai

Pavadinimas manteños buvo pasiūlytas atkasus Mantos archeologinę vietovę (manteños reiškė „Mantos gyventojai“). Vėliau šis pavadinimas prigijo visai didžiulei kultūrai. Inkai, tuo tarpu didžiumą šio regiono gyventojų, atrodo, vadino huancavilca, todėl kai kurie mokslininkai linkę kultūrą vadinti šiuo pavadinimu. Kai kurie Pietų Amerikos archeologai išskiria dvi atskiras kultūras – Mantenjo arba Siljasp (šiaurėje) ir Huankavilkos (pietuose), kartais dar atskirdami trečiąją – Punaeso. Tarp jų yra tam tikrų bendrų bruožų, bet egzistuoja ir kultūrinių skirtumų.

Vietos indėnai buvo skirstomi į smulkias grupes, tačiau nėra aišku, kokiomis kalbomis (kalba) jos kalbėjo, kadangi neišlikę jokių duomenų. Viena iš hipotezių juos laiko lingvistiškai giminingais jų pietiniams ir rytiniams kaimynams: močikams, kanjariams ir puruhams, kurie kalbėjo tarpusavyje giminingomis kalbomis.

Bruožai

Ši lokali kultūra susiformavo apie VII a., po Bahijos kultūros žlugimo, ir paveldėjo daug pastarosios (o kartu ir dar senesnių vietos kultūrų) bruožų. Gyventojai didele dalimi gyveno iš jūros produktų bei klestinčios prekybos. Patvirtinti kultūros jūrinės prekybos ryšiai su kultūromis dabartinėje Peru, Meksikoje, Panamoje. Svarbiausia vietos eksporto prekė buvo dirbiniai iš aukso, sidabro, vario, obsidiano ir kriauklių.

Kultūros atstovų gaminiai pasižymėjo ypač aukštu meniniu lygiu. Keramikai būdinga juoda spalva, natūralistiškai vaizduojami gyvūnai, žmonės, ypač dažnai pasitaiko nuogi moterys ir vyrai. Iš metalų buvo kalami lakštai, ir iš jų gamintos dailios kaukės. Kultūros indėnai darė ir masyvius akmens indus bei skulptūras, vaizduojančias paukščius, didikus. Iš meno matyti, kad indėnai garbino įvairius gyvūnus: gyvates, jaguarą ir kt. Viena jų dievybė buvo vadinama Umiña ir garbinama kaip smaragdas.

Kultūros atstovai gyveno pasidalinę į smulkias kunigaikštystes, didžiausia jų gyvenvietė buvo Manta, pagal kurią ir pavadinta Mantenjo kultūra. Inkai, XVI a. užkariavę šiaurinių Andų aukštumas (paltus, kanjarius, kitu), siekė užkariauti ir vakaruose esančias klestinčias žemumų kultūras. Tačiau vietos indėnai (uankavilkai) nužudė inkų pasiuntinius ir atrėmė Tupak Jupankio puolimą. Šis buvo priverstas grįžti į sostinę Kuską, tačiau užkariavimus pakrantėje tęsė jo sūnus Uaina Kapakas. Apie šiuos užkariavimus yra pasakojama daug legendų.

Kultūra nunyko XVI a., regioną užkariavus Ispanijai. Kultūros palikuonimis save laiko šioje vietoje dabar gyvenantys indėnai sakačumai.

Nuorodos

• Mantenjo kultūra (isp.) Archyvuota kopija 2010-09-11 iš Wayback Machine projekto.