Šiauriniai Andai

Šiauriniai Andai (isp. Andes Septentrional) – istorinis-kultūrinis Andų civilizacijos regionas, dabartinio Ekvadoro (iš dalies Peru, Kolumbijos) teritorijoje. Būdamas toliau nuo Centrinio regiono, jis vėliau patyrė civilizacijos įtaką, bet išvystė savitas kultūras.

Andų civilizacijos regionas Šiaurinis (Septentrional)
Šalis	vakarų Ekvadoras, šiaurės vakarų Peru
Tautos	uankabambai, kanjariai, puruhai, širiai, kt.
Valstybės	Kito karalystė (?)

Šiauras ir ilgas Šiaurinių Andų regionas apėmė du iš keturių dabartinio Ekvadoro geografinių regionų: Ekvadoro kostą ir Ekvadoro sierą. Jam taip pat priskiriamos teritorijos dabartinėje šiaurės vakarų Peru (Piuros ir Tumbeso departamentai) ir pietvakarių Kolumbijoje (Narinjo departamentas).

Geografija

Regiono topografinis žemėlapis

Regionas įsiterpės tarp ramiojo vandenyno vakaruose ir Amazonijos rytuose. Jis lietėsi su Centro regionu pietuose, Tolimosios šiaurės regionu šiaurėje. Regionas sudarytas iš dviejų gamtinių zonų, dalijančių jį išilgai: Kostos (pakrantės) ir Sieros (kalnų).

Regiono pakrantė, skirtingai nei Centriniuose Anduose, yra plati. Čia vyrauja tropinis klimatas, ir metų temperatūra, įtakojama Humbolto srovės, laikosi beveik pastovi – apie 23-26 °C. Tačiau kritulių kiekis labai stipriai skiriasi išilgai regiono: pietuose prasidėję negyvenama Sečūros dykuma (skiria nuo Peru Kostos), pereidami per tropines savanas, šiaurėje Šiauriniai Andai baigiasi tropiniu mišku. Kostoje yra daug vandeningų upių, kurių svarbiausios yra Esmeralda ir Guajas, taip pat smulkesnės Čira, Mira ir Kajapas.

Kalnų teritoriją skaido trys kalnų grandinės, tarp kurių įsiterpę aukštikalnių stepių slėniai. Juose vyrauja rūgščių dirvų plotai – paramos, tinkamos gyvulininkystei, iš dalies žemdirbystei (nors kukurūzai čia neauga, auginamos bulvės ir kitos kultūros). Svarbiausi aukštikalnių slėniai išsidėstę iš pietų į šiaurę buvo Uankabamba (aukštutinė Čira), Upano (aukštutinis Santjagas), Čambo-Patatės slėnis (aukštutinė Pastaza), Guailjabamba (aukštutinė Esmeralda).

Istorija

Šiaurinių Andų periodizacijai yra taikoma vieninga visos Andų civilizacijos periodizacija, skirstant istoriją į akiračius ir tarpines grandis.

Formavimosi laikotarpis

Čoreros kultūros dirbinys

Ankstyvuoju civilizacijos vystymosi laikotarpiu kultūra koncentravosi Pakrantėje, kur upių slėniuose buvo ypač geros sąlygos žemdirbystei. Vienas žymiausių vietos produktų buvo įvairios jūrinės kriauklės, paklausios ir kituose Andų regionuose, todėl mezgėsi aktyvūs prekybiniai ryšiai. Ypač svarbios buvo didelės kriauklės, naudotos kaip muzikos instrumentai (pututos ar quipas), taip pat Spondylus princeps, kurios piečiausia aptinkama vieta buvo būtent šiaurinio regiono pakrantė.

Perėjimą į keraminį laikotarpį Pakrantėje žymėjo Valdivijos kultūra (3500-1500 m. pr. m. e.), pirmoji keraminė kultūra visoje Andų civilizacijoje, ją pakeitė Mačaliljos kultūra (1500–1100 m. pr. m. e.), o vėliau – Čorera kultūra (ji buvo vienalaikė Čavino kultūrai, klestėjusioje Peru Kostoje).

Tuometinės Pakrantės kultūros, ypač Čorera kultūra darė poveikį ir Anduose gyvenančioms gentims, kur kalnų slėniuose suklestėjo Kotokoljao (Kito plynaukštėje), Sero Narijo (isp. Cerro Narrío, pietinėje Sieroje) ir kitos kultūros. Jų gyvenvietės tapo svarbiais tarpiniais taškais klestinčioje prekyboje tarp Pakrantės ir rytuose buvusių Amazonės džiunglių.

Ankstyvoji tarpinė grandis

Chama-Koake kultūros dirbinys

Ankstyvosios tarpinės grandies arba regioninio vystymosi laikotarpiu (apie 300 m. pr. m. e.-600 m. e. m.) Pakrantėje susiformavo daug smulkių regioninių kultūrų (panašūs procesa vyko ir Centrinių Andų pakrantėje). Tarp jų svarbiausios buvo Viku (Čiros slėnyje, dab. šiaurės vakarų Peru), Guangala kultūra (Pietinis Guajo baseinas), Bahia kultūra (vakarinis Guajo baseinas), Chama Koake kultūra (Esmeraldos slėnyje), La Tolita kultūra (Miros slėnyje) ir kt. Šios kultūros jau turėjo išvystytą visuomenės hierarchiją ir pasižymėjo aukšto lygio meno dirbiniais – aukso papuošalais, antropomorfinėmis kaukėmis, keramika ir tekstile. Svarbiausiuose centruose buvo statomos piramidės tolos.

Tuo metu Andai vis dar tarnavo kaip tarpinė zona tarp Pakrantės ir džiunglių, o vietos kultūros didele dalimi atkartojo pažangesnės Pakrantės tradicijas. Tačiau čia jau radosi vietinių tradicijų, kaip kad gerai išvystyta vietinė keramika, vadinama bendru Panzaleo o Cosanga – Píllaro vardu.

Integracija

Ingapirkos miesto griuvėsiai

Apie VI–VII a. baigėsi ankstyvoji tarpinė grandis ir prasidėjo integracijos periodas, kuris truko iki pat Inkų užkariavimo XV a. Tuo metu jau buvo nunykę senosios kultūros ir suklestėjo naujos. Skirtingai nei Centriniuose ir Centro-pietiniuose Anduose, kur VII–IX a. egzistavo galingos kultūrinės hegemonijos (Vario ir Tihuanako kultūros), Šiauriniuose Anduose ši konsolidacija neįvyko. Vietoj to, susiformavo gausios vėlyvosios kultūros, kuriose jau egzistavo valstybiniai susivienijimai.

Pakrantėje vietoj Bahia kultūros susiformavo Mantenjos kultūra, piečiau – Uankavilkas kultūra, Milagro kultūra. Andų teritorijoje konsolidavosi stiprios indėniškos valstybės. Svarbiausios tautos čia buvo uankabambai (Čiros aukštupis), kanjariai (Ekvadoro Sieros pietinė dalis), puruhai (regiono centrinė dalis), sukūrę savo konfederacijas. Karai (pagal valdovų titulą vadinami širiais) X a. migravo iš Esmeraldos žemupio į Kito slėnį (Kotokoljao teritorijas), kur sukūrė miestų-valstybių konfederaciją. Dar šiauriau buvo Kapuli kultūros teritorija. Šios Andų karalystės konsolidavosi aplink didelius miestus, tokius kaip Kitas, Guapondeligas, Paltas ir kt.

Inkų užkariavimas

1463 m. Inkų valdovas pradėjo užkariavimus iš pietų. Pirmiausia buvo nukariautos uankabambų teritorijos ir paimtas jų miestas Paltas. Vėliau inkai nukariavo kanjarius, puruhus, galiausiai – širius. Visa teritorija buvo įjungta į Inkų imperiją, čia įdiegta standartinė imperijos kultūra, nutiesti keliai, vietines indėnų kalbas pakeitė kečujų kalba (vienas iš kečujų dialektų, vadinamas kičva). Inkų laikotarpiu ypač išaugo miestai Kitas, Guapondeligas ir kt.

Vienuoliktasis inka, Uaina Kapakas, buvo Tupak Jupankio ir kanjarių princesės sūnus, gimęs Šiauriniuose Anduose ir labai juos mylėjęs. Jo laikais Kitas tapo antrąja imperijos sostine. Po Uaina Kapako mirties, imperija buvo padalinta tarp dviejų sūnų: Uaskarui buvo paskirta valdyti šiaurinę imperijos dalį iš Kito, o Ataualpai – pietinę iš Kusko. Kilęs pilietinis karas tarp dviejų įpėdinių nusiaubė imperiją, į kurią 1532 m. atvyko ispanai. Šiauriniai Andai buvo įjungti į Peru vicekaralystės sudėtį ir ilgainiui tapo žinomi kaip Ekvadoras.

Nuorodos

Ikikolumbinio Ekvadoro kultūros Archyvuota kopija 2007-05-26 iš Wayback Machine projekto.