Lietuvos Tarybų Respublika
Lietuvos Tarybų Respublika (rus. Литовская Советская Республика) – buvusi sovietinė respublika dabartinės Lietuvos teritorijoje, gyvavusi kelis mėnesius 1918–1919 m.
| Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika | |||||
| |||||
| |||||
.svg) | |||||
| Sostinė | Vilnius | ||||
| Kalbos | lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų, jidiš [1] | ||||
| Valdymo forma | Vienpartinė socialistinė respublika | ||||
| Istorija | |||||
| - Įkūrimas | 1918 m. | ||||
| - Prijungta prie Litbelo | 1919 m. | ||||
Istorija redaguoti
1918 m. gruodžio 4 d. lietuviškosios RKP(b) sekcijos Maskvoje centrinis biuras nusprendė sukurti laikinąją Lietuvos revoliucinę vyriausybę. Gruodžio 8 d. Vilniuje buvo suformuota Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko.[2] 1918 m. gruodžio 16 – 1919 m. sausio 7 d. ši vyriausybė buvo įsikūrusi Raudonosios armijos užimtame Daugpilyje. Gruodžio 16 d. Laikinoji revoliucinė vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo paskelbė vokiečių okupacinės kariuomenės valdžios panaikinimą, Lietuvos Tarybos paleidimą, valdžios perėjimą darbininkų deputatų taryboms ir Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą. Tuo pačiu metu, gruodžio 15 d. tarybų valdžią Vilniuje paskelbė Prano Eidukevičiaus vadovaujama Vilniaus darbininkų deputatų taryba. Gruodžio 16 d. komunistai, Bundo nariai ir kairieji socialdemokratai surengė demonstraciją ir mitingą palaikantį Raudonąją armiją ir komunistų valdžią. Gruodžio 18 d. Vilniaus tarybos manifestas išleistas žydų, lietuvių, lenkų ir rusų kalba. Gruodžio 16-19 dienomis komunistų demonstracijos organizuotos ir kituose Lietuvos miestuose; kai kuriose gyvenvietėse taip pat kūrėsi darbininkų deputatų tarybos, kurios dažniausiai realios valdžios neturėjo. 1918 m. gruodžio 22 d. Tarybų Rusijos sovnarkomas pripažino Lietuvos Tarybų Respubliką (kartu su Tarybų Latvija). Netrukus Lietuvos Sovietų Respubliką pripažino vadinamosios Baltarusijos, Estijos, Ukrainos sovietų respublikos. 1918 m. gruodį – 1919 m. sausį raudonieji užėmė didžiąją Lietuvos dalį, iš kurios buvo išvesta vokiečių kariuomenė. Anksčiau sukurtos tarybos buvo išvaikytos ir sukurti revoliuciniai komitetai. Sausio 5 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, į kurį persikėlė ir V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė.
Iki 1919 m. sausio pradžios respublika institucinės valdžios neturėjo, tuo metu veikė M. Sleževičiaus Lietuvos vyriausybė. 1919 m. sausio 5 d. sovietams užėmus Vilnių, o vėliau ir nemažą Lietuvos dalį, buvo įkurta naujų sovietinės respublikos valdžios institucijų – Aukščiausioji liaudies ūkio taryba, Lietuvos revoliucinė karinė taryba, 10 liaudies komisariatų. Iki vasario 18 d. aukščiausioji institucija buvo Laikinoji revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė, vėliau sovietų suvažiavimas ir jo Centro vykdomasis komitetas bei jo prezidiumas. Vasario viduryje besikuriančiai Lietuvos kariuomenei ir vokiečių savanorių daliniams sustabdžius Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą (Kėdainių kautynės, Alytaus kautynės, Jiezno kautynės), Lietuvos kariuomenei stiprėjant, o Lenkijos kariniams daliniams puolant iš pietų, Lietuvos Sovietų Respublikai kilo reali grėsmė. 1919 m. vasario 27 d. respublika panaikinta – Rusijos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto nutarimu sovietinės Lietuvos ir Baltarusijos respublikos susijungė į marionetinę Lietuvos ir Baltarusijos SSR.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Eidintas, Alfonsas; Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn. Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940 (англ.) / Ed. Edvardas Tuskenis. — Paperback. — New York: St. Martin's Press (англ.)рус., 1999. — P. 36. — ISBN 0-312-22458-3.
- ↑ Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)(parengė Povilas Lasinskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-18).
- ↑ Lietuvos Sovietų Respublika. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-18).