Laimingasis Lučianas

Čarlzas Lučianas (Charles Luciano, labiau žinomas kaip Laimingasis Lučianas, tikras vardas – Salvatore Lucania, 1897 m. lapkričio 24 d. – 1962 m. sausio 26 d.) – legendinis italų kilmės JAV gangsteris, po Kastelamarezės karo įkūręs mafijos Sindikatą.

Čarlzas „Laimingasis“ Lučiano

Tikras vardas – Salvatore Lucania, tačiau jį pasikeitė, nes laikė moterišku.

Ankstyvasis gyvenimas

Lučianas gimė 1897 m. lapkričio 11 d. Sicilijoje, Lercara Friddi kaimelyje, maždaug už 26 kilometrų į rytus nuo Korleonės. Būdamas 10 metų, kartu su tėvais persikėlė į JAV. Nusikaltėlio karjerą pradėjo nuo vaikystės, iš kitų vaikų reikalaudamas mokėti po kelis centus kasdien. Atsisakiusius sumušdavo. Vienas vaikų, atsisakęs mokėti ir ilgai mušęsis su Lučiano, buvo kitas būsimasis garsus gangsteris Mejeris Lenskis, vėliau tapęs vienu artimiausių jo draugų visam gyvenimui.

1916 m. Lučianas kartu su Five points gang gauja buvo areštuotas policijos. Gaujai pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo daugybėje žmogžudysčių. Niujorko mafija atkreipė į tai dėmesį, ir nuo 1920 Čarlzas Lučiano jau dirbo kontrabandininku didelėms mafijos šeimoms, kaip kad Džo „Bosui“ Maserijai, bei susipažino su tokiais legendiniais mafijozais, kaip Frenkas Kostelas ir Vitas Dženovesė.

Per Kostelą jaunasis gangsteris susipažino su daug įtakingų politikų, verslininkų ir kitų gangsterių, tarp jų – Olandu Šulcu, Arnoldu Rotšteinu ir kitais. Šios pažintys vėliau labai pagelbėjo jo karjerai mafijoje. Taip pat iš Kostelo išmoko, kaip papirkinėjami policininkai ir kiti miesto pareigūnai.

Kastelamarezės karas

1920 m. pabaigoje Lučianas jau buvo vienas iš Džo „Boso“ Maserijos šeimos lyderių. Lučianas nepritarė fanatiškai Maserijos nuostatai į šeimą nepriimti ir jokių reikalų neturėti su ne siciliečiais. Jis matė, kiek galimybių užsidirbti atima tokia nepagrįsta netolerancija.

1930 m. prasidėjus Kastelamarezės karui tarp Maserijos šeimos ir kito siciliečio Salvatorės Maranzano mafijos organizacijos, Lučianas kartu su Vitu Dženovese išdavė savo bosą ir prisijungė prie Maranzano. Tačiau jau tada planavo eliminuoti ir patį Salvatorę.

1931 m. balandžio 15 d. Lučianas pakvietė savo bosą į Nuova Villa Tammaro restoraną papietauti. Jiems pavalgius, visi kiti restorano lankytojai pasišalino, taip pat ir jo savininkas, palikę gangsterius žaisti kortomis. Kai liko vieni, Lučianas atsiprašė ir išėjo į tualetą. Iškart po to į restoraną įsiveržė keturi žmonės ir pradėjo šaudyti. Mafijos bosas buvo sužeistas septyniose vietose, tarp jų mirtinai į galvą.

Policijos apklausinėjamas vėliau Lučianas teigė, kad nieko nematė, tik būdamas tualete girdėjo šūvius, o grįžęs rado seną draugą ir rėmėją nebegyvą.

Su Maserijos mirtimi pasibaigus Kastelamarezės karui, donas Maranzanas atsidėkojo Lučianui ir jo draugams. Lučianas tapo antruoju žmogumi šeimoje po paties Salvatorės Maranzano, tačiau tai buvo tik taktinis ėjimas: Maranzanas jau tada planavo atsikratyti Čarlzo Lučiano kartu su Al Kapone, Mejeriu Lenskiu ir Vitu Dženovese. Tačiau senasis Ūsuotasis Pitas neįvertino, kad naujoji gangsterių karta jau spėjo įgyti plačią įtaką ir ryšius. Tomas Lukezė, vienas iš artimų Maranzano žmonių, dirbo Lučianui. 1931 metų rugsėjo 10 dieną, po šešių mėnesių nuo Maserijos mirties, Lučianas sužinojo, kad kartu su Lenskiu bus pakviesti į Maranzano ofisą ir ten nužudyti. Prieš pat tai pas „Mažąjį Cezarį“ atvyks mokesčių inspekcijos atstovai.

Kol Tomas Lukezė nukreipė boso dėmesį, keturi mokesčių inspektoriais apsimetę Lenskio vyrai išrikiavo prie sienos ir nuginklavo jo asmens sargybinius. Tada du įėjo į Maranzano kabinetą ir jį sušaudė. Plačiai paplitęs gandas, kad iškart po to buvo nužudyta dar apie keturiasdešimt ar daugiau stambių kriminalinių figūrų, vienaip ar kitaip susijusių su Salvatore Maranzano ar Bosu Džo, tačiau jo nepatvirtina jokie įrodymai.

Sindikatas

Po Ūsuotojo Pito sunaikinimo Lučianas tapo svarbiausia figūra Cosa Nostra pasaulyje, ir jam pavyko įgyvendinti seną svajonę – sujungti įvairias Niujorko kriminalines grupuotes į vieną organizaciją. Priešingai nei Maranzano, kuris bandė pasiekti neįmanomą – sujungti visas šalies grupuotes pagal Romos imperijos pavyzdį (save, aišku, laikė imperatoriumi), Lučianas sukūrė decentralizuotą struktūrą. Jis įkūrė teritorijų sistemą, kai kiekvienai šeimai priklausė tam tikra teritorija ir tam tikros veiklos sritys. Kas kur kokias teises turės, sprendžiama pasitarimuose, o ne karais. Jei kažkuri šeima nori kažkokios konkrečios teritorijos, ar atsiveria galimybės naujam verslui – visi šie dalykai taip pat sprendžiami pasitarimuose. Taip mafija galėjo daugiau koncentruotis į verslą, o ne į tarpusavio karus. Jei kažkuri šeima norėtų jėga išstumti kitą iš šios įtakos sferos, jai tektų kariauti ne tik prieš tą kitą, bet prieš Sindikatą – visas mafijos šeimas. Taip pat bet kuri pašaliečių grupuotė, pabandžiusi varžytis su kuria nors šeima, atsiduria prieš visą Sindikatą. O tai tolygu savižudybei.

Taip „Laimingasis“ Lučianas iš esmės pakeitė JAV mafijos organizaciją ir įsitvirtino kaip vienas įtakingiausių nusikalstamo pasaulio donų, kartu su Mejeriu Lenskiu, Džo Adoniu, Olandu Šulcu, Luizu Lepke ir Frenku Kostelu sudarydamas Komisiją – aukščiausią Sindikato valdžios organą. Komisijos sprendimų vykdymui užtikrinti egzistavo Murder, Inc. – profesionalių žudikų organizacija, vadovaujama Luizo Lepkės. Sindikatas galutinai įsigalėjo prohibicijos laikotarpio pabaigoje ir veikia iki dabar.

Antrasis pasaulinis karas

Franklinui Ruzveltui tapus prezidentu, prasidėjo aktyvi kova prieš mafiją. Niujorko prokuroras Thomas E. Dewey vadovavo specialiam prieš Lučianą nukreiptam tyrimui ir bylai, kuri pasibaigė 1936 metų nuteisimu už vadovavimą didžiausiam JAV prostitucijos tinklui. Lučianui buvo paskirta nuo 30 iki 50 metų kalėjimo bausmė. Net įkalintas, gangsteris sugebėjo išlikti aktyviu Komisijos nariu. Jis įtariamas pagalba sabotuojant laivyno dokus.

Prasidėjus karui, JAV prireikė sąjungininkų išsilaipinimui Sicilijoje – ir Lučianas buvo puikus pasirinkimas, nes net laikomas kalėjime jis palaikė gerus ryšius su Sicilijos mafija, kurią tuo metu fašistinė policija tiesioginiu Musolinio įsakymu persekiojo, net nesiskaitydama su įstatymais. Už pagalbą kariuomenei 1946 metais „Laimingasis“ Lučianas buvo lygtinai paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad grįš į Italiją.

Tų pačių metų gruodžio 22 dieną jis atvyko į Havanos konferenciją Kuboje, kur atgavo kontrolę Sindikatui. Konferencijoje jis taip pat įsakė nužudyti Bagsi Sygelį, per kurio klaidas ar nesąžiningumą Sindikatas Las Vege prarado iki 6 milijonų dolerių.

JAV specialiosioms tarnybos sužinojus, kad gangsteris yra Kuboje, Lučianas buvo priverstas grįžti į Italiją.

Vėlyvasis gyvenimas

1957 m. iš aktyvios veiklos pasitraukus Frenkui Kostelui, Vitas Dženovesė pradėjo planuoti Lučiano nužudymą. Tačiau Lučianas ir Mejeris Lenskis apie tai sužinojo iš anksto ir įdavė Dženovesę policijai. Šis buvo apkaltintas narkotikų auginimu ir prekyba. Įkalintas 1959-aisiais, buvęs bendražygis 1969 m. kalėjime mirė.

Lučianas mirė 1962 metais Neapolio tarptautiniame aerouoste nuo širdies smūgio.

Palaidotas Šv. Džono kapinėse Niujorke, kai federalinis teismas nutarė, kad kūnui netaikomi imigracijos ar deportacijos įstatymai.

Filmai

• 1974 metais režisierius Frančesko Rosi pastatė filmą „Laimingasis Lučiano“. [1]
• 1997 metais režisierius Bill Duke pastatė filmą „Hoodlum“ apie mafijos karus Harleme, kur Andy Garcia vaidina Lučiano. [2]

Nuorodos

• CrimeLibrary.com Archyvuota kopija 2005-04-04 iš Wayback Machine projekto.
• MurderInc.com Archyvuota kopija 2005-06-05 iš Wayback Machine projekto.