Lačplėsis (epas)

„Lačplėsis“ (latv. Lāčplēsis, apytikriai reiškia 'lokiažudys') – latvių epinė poema, kurią sukūrė poetas Andrejus Pumpuras, remdamasis latvių tautos padavimais ir legendomis apie galiūną Lačplėsį. Savo žymiausią kūrinį A. Pumpuras parašė Trečiajai Latvijos dainų šventei, vykusiai 1888 m.

Lačplėsio paminklas Jelgavoje

Autoriui kūrinio pagrindu tapo nuo vaikystės girdėta legenda apie herojų Lačplėsį, žmogaus ir motinos lokės sūnų, kuris paveldėjo lokio ausis, todėl dar vadintą Lačausiu.[1] Jis pasižymėjo milžiniška jėga, dirbo sunkiausius darbus (per Dauguvą valtį irklavo rankomis, arė su lokiu, dirbo velnio malūne ir kt.). Tačiau vėliau žuvo nuo tamsos riterio, kuris nukirto Lačplėsiui ausis, saugojusias visą jo galią. Pagrindinė šešių sakmių epo tema – kova tarp tamsos ir šviesos jėgų. Lačplėsis iš padavimų milžino galiūno paverstas istoriniu herojumi, ginančiu tėvynę nuo priešų. Lačplėsis tapo šventu tekstu latviams kovose už nepriklausomybę.

Įamžinimas

redaguoti

Lapkričio 11 d. yra Latvijos šventinė diena, vadinama Lačplėsio diena, Tėvynės gynėjo diena. 1919 m. šią dieną Latvijos kariuomenė sumušė bermontininkus, puolusius Rygą. Bareljefas su Lačplėsiu įrengtas ant Laisvės paminklo. Už nuopelnus Latvijos nepriklausomybės kare apdovanojama Lačplėsio karo ordinu.

A. Pumpuro kūrinio motyvais vėliau buvo sukurta įvairių kitų kūrinių: nuo Rainio dramos „Ugnis ir naktis“ (1905) iki roko operos „Lačplėsis“ (1988, aut. Māra Zālīte, Zigmars Liepinš).

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti