Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės aneksija (1795 m.)
Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės aneksija – Abiejų Tautų Respublikos teritorijų, Kuršo ir Žiemgalos, prijungimas prie Rusijos imperijos po 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo.
Istorija redaguoti
Kuršo kunigaikštystė įkurta 1561 m., kai Gothardas Ketleris, paskutinis Vokiečių ordino magistras Livonijoje, šią Ordino valstybės dalį pertvarkė į pasaulietinę kunigaikštystę.
Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, Kuršo kunigaikštystė (Ducatus Curlandiae et Semigalliae), buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalinė valstybė, kuri gyvavo nuo 1561 iki 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, po kurio atiteko Rusijai. Pirmojo pasaulinio karo metu 1918 m. taip pat trumpam buvo sudaryta to paties pavadinimo kunigaikštystė apėmusi Kuršą ir Žiemgalą. Kiek vėliau tapo Jungtinės Baltijos Kunigaikštystės dalimi, kuri panaikinta tais pačiais 1918 m.
Birono laikotarpis redaguoti
Rusijos imperatorienė Ana Ivanovna Kuršo hercogu 1737 m. paskyrė savo favoritą Ernstą Bironą. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybas. Pagal italų architekto Rastrelio projektus buvo pastatyti rūmai Jelgavoje ir Rundalėje. Tačiau po Anos mirties Ernstas Bironas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korespondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius Augustas III pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karolį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Bironą, dalis – Karolį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė Jekaterina II, kuri leido Bironui grįžti iš tremties 1763 m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas Bironas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir 1769 m. perleido sostą savo sūnui Pėterui.
Aneksija redaguoti
1794 m. birželį – rugpjūtį vakarinė kunigaikštystės dalis (su Liepoja ir Ventspiliu) buvo užimta lietuvių sukilėlių, juos palaikė Kuršo valstiečiai. 1795 m. kunigaikštystė prijungta prie Rusijos ir paversta Kuršo gubernija. Paskutinis hercogystės hercogas po trečio ATR padalijimo 1795 m. kovo 28 d. atsisakė sosto Rusijos naudai.[1]
1795 m. birželio 6 d. Jekaterina II pasirašė įsakymą prijungti Kuršo kunigaikštystę prie Rusijos imperijos, paverčiant ją Mitavoje įsikūrusia Kuršo gubernija (provincija). Pirmasis generalgubernatorius, paskirtas gegužės 2 d., buvo Peteris von der Palenas, Rygos gubernijos vadovas. Tų pačių metų lapkričio 27 d. buvo priimtas įsakymas Kuršo gubernijos teritorijoje įsigaliojo provincijų įstatymai. 1796 m. sausio 28 d. buvo baigta administracinė-teritorinė reforma Kurše.
Kuržemėje Jekaterina II dosniai apdovanojo jai palankius veikėjus. Tūkstančiai valstiečių ūkių su baudžiauninkais buvo išdalinti vietiniams Kuršo riteriams. O grafas Zubovas, carienės favoritas, Kurše gavo daugybę valdų. Kuršo didikams būdavo suteikiami laipsniai ir ordinai. Imperatorienė buvo labai patenkinta naujomis žemėmis, o rusų aukštuomenėje žymiai išaugo išsilavinusių ir civilizuotų žmonių procentas.
Jekaterina II vykdė germanizacijos politiką. Ji ketino Mitavoje įkurti akademiją ir įsakė reikalus bei oficialų surašymą vesti tik vokiečių kalba.
Atkūrimas redaguoti
Pirmojo pasaulinio karo metu Kuršo hercogystės teritoriją okupavo Vokietija ir Kuršo hercogystė 1917 m. buvo atkurta.
1917 m. rugsėjo 22 d., viešėdamas Rygoje, Vokietijos imperatorius Vilhelmas II inicijavo Livonijos pasitraukimo iš Rusijos teismo proceso pradžią. Beveik metus vyko keli teisminiai procesai, riterių susirinkimai, Landtago susirinkimai, kurių pasekoje buvo atkurta Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė.
1918 m. kovo 8 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas pripažino jos nepriklausomybę.
Hercogystė nustojo egzistuoti 1918 m. rugsėjo 22 d., kai buvo paskelbta, kad įkuriama Baltijos hercogystė.
Išnašos redaguoti
- ↑ Бильбасов В.А. Присоединение Курляндии. Archyvuota kopija Šablonas:Dat, iš Wayback Machine projekto. Русская старина, 1895. – Т. 83. – № 1. – С. 3-55.