Konstruktyvizmas (tarptautiniai santykiai)
Konstruktyvizmas – tarptautinių santykių studijų kryptis, akcentuojanti nematerialių veiksnių (kultūros, normų, tapatybės, idėjų) įtakos svarbą tarptautinei politikai. Konstruktyvistai teigia, kad tarptautiniai santykiai didžiąja dalimi yra socialiai konstruojami.
Konstruktyvizmui pagrindus padėjo kritinė teorija XX a. devintajame dešimtmetyje, o didelį postūmį į priekį davė Šaltojo karo pabaiga. Šios krypties atstovai parodė, kad nematerialūs veiksniai gali padėti atsakyti į iškilusius naujus tarptautinio saugumo ir politinės ekonomijos klausimus. Konstruktyvizmas taip pat padarė įtaką žmogaus teisių, aplinkosaugos ir kitiems naujiems tarptautinės politikos tyrimams.[1]
Konstruktyvizmas pirmiausia siekia parodyti, kaip esminiai tarptautinių santykių reiškiniai yra (kitaip nei teigia neorealizmas ir neoliberalizmas) socialiai konstruojami, o tai reiškia, kad jie yra formuojami vykstančių socialinių praktikų ir sąveikų. Aleksanderis Wendtas įvardija du vis labiau pripažįstamus pagrindinius konstruktyvizmo principus ir teigia, kad „žmonių asociacijos struktūros yra pirmiausia apibrėžiamos bendromis idėjomis, o ne materialiomis jėgomis, bei kad sąmoningų veikėjų identitetai ir interesai yra konstruojami šių bendrų idėjų, o ne tiesiog esantys tokie iš prigimties“.[2]
Ištakos redaguoti
Konstruktyvizmo atsiradimui didelę įtaką padarė dvi XX a. aštuntajame dešimtmetyje iškilusios socialinių mokslų srovės. Pirmąją atstovavo tokie autoriai kaip Foucault, Habermas, Derrida ir kiti, nagrinėjantys kaip galia ir dominavimas yra susiję su žinojimu ir reikšmėmis. Jie teigė, kad visuomenėje esančios galios struktūros yra palaikomos įvairių materialių rezultatų neduodančių veiklų, ir kad socialiniai mokslai kreipia mažai dėmesio jų nagrinėjimui.
Antra įtaką padariusi srovė buvo susijusi su augančiu susidomėjimu kultūriniais faktoriais, siekiant paaiškinti įvairius politinius ir socialinius fenomenus. Nors ir vėliau nei kitur, kultūros svarba buvo pradėta pripažinti ir tarptautinių santykių srityje.
Papildomas stimulas konstruktyvizmo formavimesi buvo ir kritinės teorijos stiprėjimas. Jos atstovai kritikavo tarptautinių santykių discipliną už tai, kad ji priima esamas galios struktūras, kaip kad valstybę, kaip nekvestionuotinas. Vietoje to jie siūlė būti kritiškesniems esamai tvarkai ir leisti sau pasvarstyti apie įvairias galimas tarptautinių santykių alternatyvas.
Staigi ir taiki Šaltojo karo pabaiga lėmė tolimesnį konstruktyvizmo vystymąsi, nes jokia vyraujanti tarptautinių santykių teorija nenumatė tokios jo atomazgos. Iškilę esamų teorijų trūkumai paskatino naujas diskusijas ir aktyvesnį alternatyvių teorijų, tarp jų ir konstruktyvizmo, nagrinėjimą.[3]
Pagrindinės prielaidos redaguoti
Konstruktyvizmas yra labiau tarptautinių santykių analitinė prieiga, nei savarankiška tarptautinių santykių, kaip kad realizmas arba liberalizmas.
Trys pagrindiniai ontologiniai konstruktyvizmo bruožiai:
- Konstruktyvistai yra idealistai, nes teigia, kad materialios struktūros įgyja reikšmę tik tada, kada joms suteikiamos reikšmingos prasmės. Remiantis tuo, tarptautinių veikėjų elgesys gali būti suprantamas per tai, kaip jie suvokia ir kokią prasmę suteikia tam tikriems reiškiniams. Pavyzdžiui, ar jie kitos valstybės elgesį vertina kaip grėsmingą, draugišką ar neutralų. Tai kils ne iš logiško vertinimo pagal savo poziciją tarptautinėje sistemoje, bet iš socialiai suformuotų interesų ir tapatybės.
- Konstruktyvistai pabrėžia glaudų ryšį tarp tarptautinės sistemos veikėjų ir struktūrų. Veikėjai yra valdomi struktūros rėmų, kurie formuoja jų tapatybę. Tuo pačiu aktoriai patys prisideda prie struktūros palaikymo. Nėra manoma, kad aktorius gali atsiriboti nuo struktūros ir įvertinti padėtį „iš šalies“.
- Normos ir vertybės yra stiprūs faktoriai konstruktyvizme. Jie lemia valstybių ir kitų aktorių interesus ir elgesį, kuriuo jų siekiama. Renkantis elgesio krypti, mąstoma ne apie rezultato pasekmes, o apie elgesio tinkamumą.
Iš epistemologinės pusės, konstruktyvistai teigia, kad dėl didelės normų, vertybių ir interesų įvairovės, neįmanoma sukurti visiems laikams ir visoms kultūroms teisingų tarptautinės politikos teorijų.[4]
Iššūkis realizmui redaguoti
Formuojantis konstruktyvizmui neorealizmas buvo dominuojantis tarptautinių santykių diskursas, todėl dauguma konstruktyvizmo pirmųjų teorinių darbų yra kvestionuojantys pagrindines neorealistines prielaidas. Neorealistai yra iš esmės priežastiniai struktūralistai, besilaikantys pozicijos, jog dauguma tarptautinei politikai svarbių dalykų turi būti aiškinami per tarptautinės sistemos struktūrą (šis požiūris pirmiausia buvo išplėtotas Kennetho Waltzo knygoje „Žmogus, valstybė ir karas“ (angl. Man, the State, and War) ir plačiau išaiškinamas jo pagrindiniame neorealizmo darbe „Tarptautinės politikos teorijoje“ (angl. Theory of International Politics). Tarptautinė politika pirmiausia sąlygoja faktas, kad tarptautinė sistema yra anarchiška – joje nėra vienos dominuojančios valdžios ir, vietoje jos, tarptautinė sistema yra sudaryta iš atskirų vienetų (valstybių), kurios formaliai yra lygios – visos valstybės yra suverenios (turinčios aukščiausią valdžią) savo pačių teritorijose. Kaip teigia neorealistai, tokia anarchija skatina valstybes elgtis tam tikru būdu, kitais žodžiais tariant, saugumo klausimu jos negali niekuo pasikliauti (tai vadinama savipagalbos principu, angl. Self-help). Anot jų, būdas, kuriuo anarchija verčia valstybes elgtis būtent vienais ar kitais būdais, ginti savo pačių interesus galios kontekste, paaiškina didžiąją dalį tarptautinės politikos. Dėl to neorealistai yra linkę ignoruoti tarptautinės politikos aiškinimus per vieneto arba valstybės lygmenis.[5][6]
Konstruktyvizmas, ypatingai Wendto teoriniuose darbuose, kvestionuoja šią prielaidą parodydamas, kad priežastinės galios, kurias struktūrai priskiria neorealistai, nėra tiesiog “duotos“ (angl. given), bet remiasi būdu, kuriuo struktūra yra konstruojama socialinių praktikų. Wendtas teigia, kad neorealizmo struktūra, nutolusi nuo prielaidų apie sistemos veikėjų identitetų ir interesų prigimtį bei reikšmės, kurią socialinės institucijos (taip pat ir anarchija) turi tiems veikėjams, atskleidžia labai mažai, „ji nenumato, ar dvi valstybės bus draugai ar priešai, ar pripažins viena kitos suverenitetą, ar turės dinastinius ryšius, bus revizionistinės ar status quo galios ir t. t.“.[7] Kadangi anarchija nepaaiškina tokių elgesio ypatybių ir vietoje to reikalauja pasitelkti įrodymus apie veikėjų turimus interesus ir identitetus, neorealizmo akcentuojamas dėmesys materialinei sistemos struktūrai (anarchijai) yra pakeičiamas.[8] Bet Wendtas savo teoriniuose darbuose išsiplečia. Anot jo, kadangi būdas, kuriuo anarchija konstruoja valstybes, priklauso nuo būdo, kuriuo valstybės įsivaizduoja anarchiją ir suvokia savo pačių identitetus ir interesus, anarchija nebūtinai yra „savipagalbos“ sistema (angl. self-help system). Ji tiktai verčia valstybes padėti sau, jeigu jos paklūsta neorealistų prielaidoms apie valstybes, laikančias saugumą ginčytina, santykine sąvoka, reiškiančia, kad vienos valstybės saugumo padidėjimas reiškia kitos saugumo sumažėjimą. Visgi anarchija visiškai nelems savipagalbos principo taikymo, jeigu, priešingai, valstybės remsis alternatyviomis saugumo koncepcijomis, pavyzdžiui, „kooperacinio“ (angl. co-operative) saugumo sąvoka, reiškiančia, kad valstybės gali maksimizuoti savo saugumą ir neturėti neigiamos įtakos kitos valstybės saugumui, arba „kolektyviniu“ (angl. collective) saugumu, kai viena valstybės kitos saugumą identifikuoja kaip naudingą jai pačiai.[9] Neorealistinės išvados priklauso nuo nekvestionuojamų prielaidų apie tai, kaip veikėjai konstruoja socialinių institucijų prasmę. Iš esmės neorealistai nepastebi šios priklausomybės, todėl jie daro klaidingas išvadas, kad tokios reikšmės yra nekintančios, ir nestudijuoja socialinio konstravimo procesų, kurie iš tikrųjų turi didelę aiškinamąją galią.
Identitetai ir interesai redaguoti
Konstruktyvistai atmeta neorealistines išvadas apie determinuojantį anarchijos poveikį tarptautiniams veikėjams ir pasislenka į priekį nuo materializmo, kuriuo grindžiamas neorealizmas, todėl šios teorijos atstovai suteikia prasmę tarptautinių veikėjų identitetams ir interesams tarptautinių santykių teorijų kontekste. Kadangi veikėjai nėra valdomi tiesiog savipagalbos sistemos imperatyvų, jų identitetai ir interesai tampa svarbūs aiškinant jų elgesį. Kaip ir tarptautinės sistemos pobūdį, identitetus bei interesus konstruktyvistai laiko ne nulemtais ne materialių jėgų, bet, anot jų, tai yra idėjų rezultatas ir tų idėjų socialinis konstruktas. Kitais žodžiais tariant, idėjoms, objektams ir veikėjams prasmės yra suteikiamos socialinės sąveikos metu. Mes suteikiame objektams prasmes ir galime priskirti skirtingas prasmes skirtingiems dalykams.
Martha Finnemore atliko reikšmingą darbą tirdama, kaip tarptautinės organizacijos yra įtraukiamos į veikėjų interesų suvokimo socialinio konstravimo procesus.[10] Savo darbe „Nacionaliniai interesai tarptautinėje visuomenėje“ (angl. National Interests In International Society) autorė siekia „išplėtoti sistemišką požiūrį, padedantį suprasti valstybės interesus ir jos elgesį, tiriant ne galios, bet prasmių ir socialinės vertės tarptautinę struktūrą“.[11] „Interesai“, aiškina ji, „neegzistuoja kažkur „ten“ ir nelaukia, kol bus atrasti; jie yra konstruojami per socialines sąveikas“. Finnemore pateikia tris tokio konstravimo atvejo studijas – mokslinės biurokratijos sukūrimą valstybėse dėl UNESCO įtakos, Raudonojo kryžiaus vaidmens Ženevos Konvencijose ir Pasaulio Banko požiūrių įtakos skurdui.
Šių procesų studijos yra konstruktyvistinio požiūrio į valstybės interesus ir identitetus pavyzdžiai. Tokie interesai ir identitetai apibrėžia valstybės elgesį. Konstruktyvistinė metodologija remiasi valstybės interesų ir identitetų pobūdžiu ir jų formavimu aiškinant tarptautinę sistemą. Visgi svarbu tai, jog, nors savo dėmesį konstruktyvistai skiria identitetams ir interesams – valstybės ypatybėms – jie nebūtinai apriboja savo analizes iki vieneto lygmens – valstybės. Konstruktyvistai kai Finnemore ir Wendtas pabrėžia, kad kai idėjas ir procesai paaiškina socialinį indentitetų ir interesų konstravimą, tos idėjos ir procesai suformuoja savo pačių struktūrą, kurie turi poveikį tarptautiniams veikėjams. Konstruktyvistai tarptautinės politikos struktūrą pirmiausia suvokia įsivaizduojamų, o ne materialių sąvokų kontekste, ir tai yra pagrindinis aspektas, skiriantis konstruktyvistus nuo realistų.[12][13]
Taikymas redaguoti
Tarptautinio saugumo srityje konstruktyvistai kritikuoja realizmo prielaidą, kad valstybės siekia saugumo dėl anarchiško tarptautinės sistemos. Teigiama, kad anarchijos supratimas priklauso nuo kultūros, ir kad valstybės gali keisti esamai padėtį. Saugumo bendruomenių formavimasis, susitarimai dėl karo taisyklių, tarptautinių normų, susijusių su cheminio arba branduolinio ginklo naudojimu, atsiradimas yra geri tokių pokyčių pavyzdžiai.
Politinėje ekonomijoje konstruktyvizmas paaiškina globalizacijos nevieningumą, atsirandantį iš skirtingų kultūrų požiūrio į ekonomikos ir valstybės santykį.[14]
Konstruktyvizmo atstovai redaguoti
Žinomi konstruktyvizmo atstovai:
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 115–121
- ↑ Alexander Wendt, Social Theory of International Politics (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), p.1
- ↑ Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 115–121
- ↑ Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 115–121
- ↑ Alexander Wendt, Social Theory of International Politics (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), pp.8-15
- ↑ Chris Brown, Understanding International Relations (Basingstoke: Palgrave Publishing, 2005), pp.40-43
- ↑ Alexander Wendt, „Anarchy is What States Make of It: the Social Construction of Power Politics“ in International Organization (46:2, Spring 1992), p.396
- ↑ Alexander Wendt, pp. 396–399
- ↑ Alexander Wendt, pp. 399–403
- ↑ Stephen Walt galiniame Finnemore knygos viršelyje rašo, kad „dauguma rašytojų įrodinėjo, kad socialinės struktūros turi galingą poveikį nacionalinėms preferencijoms…bet Finnemore pirmoji pateikia sofistikuotus įrodymus šiam teiginiui“.
- ↑ Martha Finnemore, National Interests In International Society (New York: Cornell University Press, 1996), p.2
- ↑ Alexander Wendt, Social Theory of International Politics (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), pp. 29-33
- ↑ The Culture of National Security (New York: Columbia University Press, 1996)
- ↑ Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 115–121