Konstantynuvas (Liublinas)

Konstantinuvas (lenk. Konstantynów, anksčiau Kozierady) – kaimas Lenkijos rytuose, Konstantinuvo valsčiuje, Palenkės Bialos apskrityje, Liublino vaivadijoje. Kaimas yra apie 20 km į šiaurę nuo Palenkės Bialos ir apie 113 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Liublino.

Konstantinuvas lenk. Konstantynów
Konstantinuvo kaimas
Konstantinuvas 52°12′28″ š. pl. 23°05′07″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Liublino vaivadija
Apskritis	Palenkės Bialos apskritis
Valsčius	Konstantinuvo valsčius
Gyventojų (2008)	1 437
Pašto kodas	PL 21-543
Tinklalapis	www.konstantynow.lubelskie.pl
Vikiteka	Konstantinuvas

Istorija

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kaimas paminėtas 1452 m., kaip Kozierady. Iki 1616 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Bresto apskričiai. 1660 m. kaime buvo susirinkę Stefano Čarneckio vadovaujami pulkai prieš pradedant žygį į ATR-Maskvos karą. 1729 m. kaimo valdytojas Karol Józef Odrowąż Siedlnicki pervadino kaimo pavadinimą į Konstantinuvą, savo žmonos Konstancijos Branickos garbei bei išrūpino gyvenvietei miesto teises. 1744 m. kaimo valdytojas pasistatė kaime baroko architektūros stiliaus rūmus su parku.

XVIII a. pabaigoje kaimą nusipirko Palenkės vaivada Tomas Aleksandrovičius, kurio šeimai kaimas priklausė iki XIX a. pabaigos. Apie 1840 m. kaimo valdytojas Stanislavas Aleksandrovičius užsakė perstatyti kaimo rūmus angliškuoju neogotikiniu architektūros stiliumi, pagal architekto Pranciškaus Jaščoldo projektą. 1869 m. iš gyvenvietės buvo atimtos miesto teisės. XIX a. pabaigoje kaime gyveno apie 2000 žmonių.

1902-1903 m. pastatyta Konstantinuvo Rūpestingosios Dievo Motinos cerkvė. 1909 m. 85% miesto gyventojų iš 2300 žmonių buvo žydai. 1909 m. įkurta Konstantinuvo Šv. Elžbietos Vengrės parapija. 1867-1932 m. kaimo vardu buvo vadinama Konstantinuvo apskritis, kurios centras buvo Palenkės Januve. Iki II pasaulinio karo kaime veikė Konstantinuvo žydų kapinės. 1952-1954 m. kaimas buvo Zakanalės valsčiaus centras.

• 
  Kaimo rūmai
• 
• 
• 
  Šv. Elžbietos Vengrės bažnyčia

Literatūra

• Rafał Zubkowicz, Elena Vetrova, Aleksadnr Pańko, Andriej Abramczuk: Biała Podlaska – Brześć. Niedokryty wschód. Kraków: Amistad Sp. z.o.o – Program PolskaTurystycza.pl, 2008, s. 104-106. ISBN 978-83-7560-023-0.