Neogotika

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius
(pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio).

Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Neogotikaarchitektūros ir taikomosios dailės kryptis. Neogotikai būdingas grįžimas prie gotikos. Vienas iš romantizmo ir istorizmo estetinių pagrindų.

Veprių bažnyčia (1910 m.), Lietuvos neogotikos stiliaus pavyzdys
XIX a. viduryje perstatytas neogotikinio stiliaus Vaitkuškio dvaras, Napoleono Ordos paveikslas

Būdingos dvi neogotikos raidos fazės:

  • Dekoratyvinė (XVIII a. vidurys – XIX a. vidurys) – būdingas gotikos formų kartojimas, grindžiamas susižavėjimu viduramžių kultūra. Daugiausia pastebima to laikotarpio architektūroje (užmiesčio, parkų statiniai).
  • Konstrukcinė (XIX a. vidurys – XX a. pradžia) – dėl meno istorijos ir paminklosaugos plėtros gotikos principai diegti tiksliau. Paplitusi taikomojoje dailėje, grafikoje, tapyboje, ryški bažnyčių architektūroje. Visuomeninės paskirties pastatuose gotikos elementai derinti su modernią išvaizdą turinčiomis metalinėmis konstrukcijomis.

Buvo paplitusi XVIII a. vid.- XX a. pradžioje Anglijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Australijoje, JAV, Prancūzijoje, Rytų Europoje, Vokietijoje. Lietuvoje pasireiškė paskutiniais XIX a. – pirmais XX a. dešimtmečiais Lentvario dvaro architektūroje, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato (su Šv. Juozapo koplyčia), Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių architektūroje.


Commons-logo.svg

Vikiteka