Karadžiordžė Petrovičius

Karadžiordžė
Serbijos didysis vadas
Karađorđe Petrović, by Vladimir Borovikovsky, 1816.jpg
Karadžiordžė Petrovičius. 1816 m. Vladimiro Borvikovskio piešinys
Karadžiordževičių dinastija
Gimė 1768 m. lapkričio 16 d.
Viševacas, Šumadija, Osmanų imperija
Mirė 1817 m. liepos 25 d. (48 metai)
Radovanės miškas, Velika Plana, Osmanų imperija
Tėvas Petaras Jovanovičius
Motina Marica Jovanovič
Sutuoktinis (-ė) Jelena Jovanovič
Vaikai Aleksandras Karadžiordževičius ir kt.
Coat of Arms of Karadjordje (Colored).png
Didysis serbų vadas
Valdė 1804-1813 m.
Įpėdinis Milošas I Obrenovičius
Parašas
Karađorđe signature.png

Džiordžė Petrovičius (serb. Đorđe Petrović; Ђорђе Петровић, g. 1762 m. Viševace, Rača; m. 1817 m. liepą Radovanėje, Velika Plana), vadintas Karadžiordže (Карађорђе/Karađorđe – „Juodasis Jurgis“), buvo Pirmojo serbų sukilimo prieš Osmanų imperiją 1804–1813 m. išrinktas vadas ir Karadžiordževičių dinastijos įkūrėjas.

GyvenimasKeisti

D. Petrovičiaus protėviai buvo kilę iš dabartinės Juodkalnijos. Džiordžė Petrovičius greičiausiai gimė 1768 m. lapkričio 16 d. Viševace, Šumadijoje.[1][a] 1785 m. vedė Jeleną Jovanovič, su kuria po metų pabėgo į Sremą dabartinėje Vojevodinoje. Ten jis įstojo savanoriu į Mihaljevičiaus savanorių pajėgas, kurios 1787–1792 m. Rusijos-Turkijos kare kovojo Habsburgų pusėje, čia įgijo karinės patirties.

Po Sistovos taikos grįžo į centrinę Serbiją ir prisijungė prie Lazos Dobričiaus ir Stanojės Glavašo haidukų. Greitai D.Petrovičius pats tapo haidukų vadu, vadinamuoju harambaša, ir turėjo surinkęs apie 100 karių būrį. Hadžis Mustafa Paša, kuris buvo paskirtas Belgrado pašaliko viziriu, laikėsi serbų atžvilgiu tolerantiškai ir amnestavo daugelį haidukų grupių, tarp jų ir Karadžiordžės, jiems suteikė ginklų. Po to D.Petrovičius ir jo būrys kovojo Hadžio Mustafos Pašos pusėje prieš Osmaną Pazvantohlu, kurį rėmė centrinėje Serbijoje dislokuoti janyčarai. Šiose 1796–1798 m. kovose D. Petrovičius ypač pasižymėjo. Tuomet jis greičiausiai gavo ir pravardę Karadžiordžė. Nors Pazvantohlu buvo nugalėtas, tačiau Belgrado paša Hadžis Mustafa 1802 m. buvo janyčarų nužudytas. Janyčarai centrinėje Serbijoje ėmė valdyti teroro priemonėmis. Tai paskatino 1803 m. serbus sukilti.

Kai dauguma serbų vadų ir seniūnų buvo išduoti Valevo kunigaikščio Aleksos Nenadovičiaus, suimti ir janyčarų nužudyti, 1804 m. vasario 14 d. (vasario 2 d. pagal Julijaus kalendorių) miškingoje Orašačo vietovėje susirinkę serbai paskelbė pradedantys sukilimą (vėliau pavadintą Pirmuoju serbų sukilimu). Karadžiodžė buvo išrinktas vadu. Per ateinančius metus sukilėliams pavyko pasiekti keletą pergalių: Karažiordžės vadovaujami serbai mūšyje netoli Šabaco esančiame Mišaro kaime nugalėjo Osmanų kariuomenę, užėmė Belgradą ir nutraukė janyčarų valdymą Serbijoje.

Po šios pergalės sukilėliai iš Konstantinopolio sultono gavo nurodymą sudėti ginklus ir pasiduoti naujai paskirtam pašai.

 
Paminklas Karadžiordžei Petrovičiui Belgrade

1807 m. sudarė sąjungą su Rusija ir siekė Serbijos nepriklausomybės. 1808 m. Valstybės Taryba paskelbė Karadžiordžę pirmuoju ir aukščiausiuoju valstybės vadovu su paveldėjimo teise. Turkijai 1813 m. pažeidus Bukarešto taiką ir pasiuntus kariuomenę į Serbiją, pabėgo į Austriją, vėliau į Rusiją (Besarabiją). 1817 m. padedamas graikų heterijos, kuri mėgino sukelti bendrą krikščionių sukilimą prieš turkus, slapta grįžo į Serbiją. 1817 m. nužudytas politinio varžovo kunigaikščio Milošo Obrenovičiaus įsakymu.[5]

PastabosKeisti

  1. Nėra tiksliai žinoma, kada Karadžiordžė Petrovičius gimė. Vis tik, anot kai kurių istorikų, jo gimimo metais laikomi 1768 m.[2][3][4]

IšnašosKeisti

  1. Johnson, 2014, p. 158
  2. Stojančević, 1982, p. 23
  3. Mackenzie, 1996a, p. 211
  4. Jelavich, 2000, p. 29
  5. Karadžiordžė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

ŠaltiniaiKeisti