Johann Joachim Winckelmann

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Johanas Joachimas Vinkelmanas vok. Johann Joachim Winckelmann
Vinkelmano portretas (apie 1755 m., aut. Anton Raphael Mengs)
Gimė	1717 m. gruodžio 9 d. Stendalyje
Mirė	1768 m. birželio 8 d. (50 metų) Trieste
Veikla	vokiečių menotyrininkas, menotyros pradininkas.
Vikiteka	Johann Joachim Winckelmann

Johanas Joachimas Vinkelmanas (Johann Joachim Winckelmann, 1717 m. gruodžio 9 d. Stendalyje – 1768 m. birželio 8 d. Trieste) – vokiečių menotyrininkas, menotyros pradininkas.

Biografija

Vinkelmanas gimė Stendalyje (Magdeburgo apygardoje), Vokietijoje, batsiuvio šeimoje. Dar būdamas vaikas, išlandžiojo visus apylinkės milžinkapius. Mažuosius savo bičiulius lengvai prikalbindavo drauge ieškoti senovinių kapų.

1743 metais jau buvo Zėhauzeno mokyklos direktoriaus pavaduotojas.

1748 metais Vinkelmanas persikėlė netoli Dresdeno ir dirbo grafo fon Biunau bibliotekininku. Frydricho II valdomą Prūsiją paliko nė kiek nesigailėdamas, nes ją laikė despotišku kraštu. Vietos pakeitimas nulėmė visą tolesnį jo gyvenimą. Jis susipažįsta su įžymiais menininkais ir Dresdene randa didžiausią to meto Vokietijos antikinę kolekciją, todėl pakeičia visus savo planus (anksčiau svajojo vykti į Egiptą). Pirmaisiais paskelbtais jo darbais susidomi visa Europa. Siekdamas vis didesnės dvasinės nepriklausomybės ir nepripažindamas religinio dogmatiškumo, jis pereina į katalikų tikėjimą, kad lengviau būtų galima rasti Italijoje darbą.

1758 metais Vinkelmanas saugo ir prižiūri kardinolo Albanio biblioteką ir kolekcijas, o 1763 metais paskiriamas vyriausiuoju Romoje ir apylinkėse esančių senovės paminklų prižiūrėtoju. Aplanko Pompėją ir Herkulanumą.

1768 metais, keliaudamas iš tėvynės į Italiją, Vinkelmanas viename Triesto viešbutyje susipažino su italu ir visai nenujautė, kad tai daug kartų baustas nusikaltėlis.

1768 m. birželio 8 dienos vakare mokslininkas sumanė parašyti keletą pastabų spaustuvei ir atsisėdo prie rašomojo stalo, nors jau buvo beveik nusirengęs. Tą akimirką į kambarį įžengė italas, užmetė Vinkelmanui ant kaklo kilpą ir, po trumpų grumtynių užveikęs tyrinėtoją, šešis kartus suvarė jam peilį. Nors ir sunkiai sužeistas, stiprus vyras nušliaužė laiptais žemyn, tačiau kraujo dėmės ir išblyškęs jo veidas taip išgąsdino kambarių tvarkytojas ir kelnerius, kad visi nežinojo, ką daryti, o kai atsipeikėjo, pagalba nelaimingajam buvo nebereikalinga.

Po mokslininko mirties ant jo rašomojo stalo buvo rastas lakštas popieriaus su paskutiniu jo ranka rašytu žodžiu: „Reikia…“

Žudikas nutraukė vos pradėtą mintį, išmušė iš rankos plunksną didžiam žmogui, naujo mokslo pradininkui.

Tačiau Vinkelmano veikla neliko bevaisė. Visur pasaulyje yra jo pasekėjų. Praslinko du šimtmečiai, bet Romoje ir Atėnuose, didžiausiuose mūsų dienų archeologijos centruose, kasmet tebešvenčiama gruodžio devintoji – įžymaus mokslininko gimimo diena, „Vinkelmano diena“.

Darbai

Trys Vinkelmano darbai padėjo pamatus moksliniam senovės tyrinėjimui. Tai jo „Pranešimai“ apie Herkulanumo radinius („Sendschreiben“), pagrindinis veikalas „Senovės meno istorija“ („Geschichte der Kunst des Altertums“) ir „Nežinomieji antikos paminklai“ („Monumenti antichi inediti“).

1762 m. ir 1764 m. išleistos dvi Vinkelmano knygos „Apie radinius Herkulanume“. Šios knygos svarbios tuo, kad pirmą kartą aiškiai ir dalykiškai supažindino pasaulį su Vezuvijaus papėdės iškasenomis.

Tuo pačiu metu pasirodė bene pats svarbiausias Vinkelmano veikalas – „Senovės meno istorija“. Autorius jame suklasifikavo be paliovos gausėjančius antikos paminklus ir, neturėdamas jokių pirmtakų, – vis dėlto parodė antikos meno raidą. Iš senovės autorių kuklių užuominų jis sukūrė sistemą, o savo įžvalgiu protu atskleidė daug naujų tiesų, kurias paskelbė tokia įtaigia kalba, kad visą civilizuotąjį pasaulį lyg galinga banga užliejo domėjimasis antikos idealais ir prasidėjo klasicizmo epocha.

Ši knyga nepaprastai paveikė archeologiją. Ji skatino ieškoti grožio, kad ir kažin kur jis būtų pasislėpęs; mokė, kaip reikia suprasti senąsias civilizacijas, susipažinus su jų kultūros paminklais; viliojo kastuvu ieškoti kitų nematytų pasaulių, tokių pat nuostabių kaip Pompėja, kaip ir ji palaidotų po žeme.

Tačiau tikrą mokslo ginklą jaunajai archeologijai Vinkelmanas davė 1767 metais, kai paskelbė savo „Monumenti antichi inediti“. Šis veikalas pats tapo pavyzdžiu. Interpretuodamas senovės skulptūras, Vinkelmanas išstudijavo visą graikų mitologiją, net iš smulkmenų padarė apibendrinamas išvadas ir išlaisvino senąjį metodą iš filologijos varžtų, iš globos tų senovės istorikų, į kurių veikalus žiūrėta kaip į kokius kanonus.