Johann Wolfgang von Goethe
| Johanas Volfgangas fon Gėtė vok. Johann Wolfgang von Goethe | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Johanas Volfgangas Gėtė aliejinis Joseph Karl Stieler tapytas paveikslas[1] | |
| Gimė | 1749 m. rugpjūčio 28 d. imperatoriškasis Frankfurto miestas, Šventoji Romos Imperija |
| Mirė | 1832 m. kovo 22 d. (82 metai) Veimaras, Saksonijos didžioji hercogystė |
| Tautybė | Vokietis |
| Tėvas | Johanas Kasparas Gėtė |
| Motina | Katherina Elizabet Gėtė |
| Sutuoktinis (-ė) | Christiane Vulpius |
| Vaikai | Julius Augustas Valteris von Gėtė (sūnus), |
| Veikla | vokiečių rašytojas, romantistas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. |
 Vikiteka |
Johann Wolfgang von Goethe |
| Parašas | |
| |
Johanas Volfgangas fon Gėtė (vok. Johann Wolfgang von Goethe; 1749 m. rugpjūčio 28 d. Imperatoriškajame Frankfurto mieste (dab. Frankfurtas prie Maino), Šventoji Romos Imperija – 1832 m. kovo 22 d. Veimare, Saksonijos didžioji hercogystė) – vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas.[2] Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.
Biografija
redaguoti
J. V. Gėtė gimė protestantų šeimoje. Vaikystėje skaitė Bibliją, o jaunystėje lankė pietistų būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama jausmams, savęs stebėjimui. Nuo pat jaunystės Gėtė mėgo lankyti teatrą, pats vaidino mėgėjiškuose spektakliuose.
Sekdamas šeimos tradicija jaunasis J. V. Gėtė studijavo teisę. Tačiau niekada nedirbo teisininko darbo, kokį įsivaizduojame dabar. Rašytojas mėgo globėjus, palydovus, sekretorius, flirtą. Studijavo su pertraukomis. Po studijų kurį laiką dirbo teismo rūmuose, lankėsi įvairiuose dvaruose, jų salonuose diskutavo apie literatūrą.
1770-1771 m. jis Strasbūre studijavo teisę, anatomiją, chemiją. Čia susipažino su Johanu Herderiu, kuris daug metų buvo jo ištikimas draugas. Gėtę išgarsino per mėnesį parašytas romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Drama „Gecas fon Berlichingenas“ irgi prisidėjo prie šlovės. Gėtė daug keliavo, bendravo su naujais žmonėmis, bei patirtus meilės išgyvenimus išliejo jausmingomis eilėmis.
Nuo 1775 m. prasidėjo Veimaro laikotarpis. Gėtė apsigyveno Veimare, kur pasiliko iki gyvenimo galo. Tapęs Saksonijos–Veimaro–Eizenacho hercogo Karlo Augusto draugu, Gėtė ėjo svarbias pareigas hercogystėje, paskirtas slaptuoju valstybės patarėju, vienu metu buvo tapęs net Iždo valdytoju. Iš pradžių rašė mažai, vėliau kūrė draminius kūrinius („Egmontas“, „Ifigenija Tauridėje“, „Torkvatas Tasas“), sukūrė eilėraščių ciklą „Romos elegijos“, 1796 m. baigė romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“. 1794 m. užsimezgė Gėtės ir Frydricho Šilerio draugystė.
1786 -1788 m. keliavo su savo vadovaujamu teatru, vėliau kariavo prieš Prancūzijos Revoliucijos pajėgas. Gėtė 1797–1806 m. (pirmoji dalis) ir 1824–1831 m. (antroji dalis) sukūrė didžiausią poezijos rinkinį vokiečių kalba, „Faustą“.
Kūryba
redaguoti
J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius, komedijas, biblines dramas, užgavėnių vaidinimus, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo gyvenimo, kūriniai itin biografiški, tai tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai.
Skiriami du J. V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis (sentimentalusis, preromantiškasis) ir vėlyvasis (brandusis, klasikinis).
Kaip tikras Švietimo epochos atstovas, J. V. Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas, turintis laiko ir išteklių lavintis, domėtis visomis sritimis. Būdamas pasiturintis, savarankiškai studijavo menotyrą, gamtotyrą. Rašytojas ypač domėjosi alchemija, fizionomika, spiritizmu, pranašavimo menu, kabala – šiose knygose jį traukė įvairūs simboliai, emblemos, alegorinės figūros. Visą gyvenimą J. V. Gėtė priklausė slaptoms draugijoms. Gėtė buvo mažiausiai susijęs su filosofija – jos nemėgo, ji jam atrodė nuobodi. Labiausiai domėjosi gamta ir žmogumi.
Specialiai meno ir literatūros nestudijavęs Gėtė turėjo daug patarėjų šiais klausimas ir todėl gana gerai išmanė įvairių epochų Europos kultūrą. Jis buvo susipažinęs su Antikos, Viduramžių, Renesanso kultūra. Rašytojas per savo ilgą gyvenimą patyrė racionalizmo ir švietimo, sentimentalizmo bei romantizmo kaitą. Jo kūryboje įvairių epochų idėjos kristalizavosi į vieną – žmogaus prigimties, paskirties ir laimės – problemą.
Taip pat skaitykite
redaguotiBibliografija
redaguotiVertimai į lietuvių kalbą:
- Egmontas: penkių veiksmų tragedija / iš originalo išvertė J. Adamsas ir K. Pietrekas. – Kaunas: [J. Adamsas ir K. Pietrekas], 1932 m. (Kuznickio ir Beilio sp.). – 131 p.
- Jaunojo Verterio kančios: romanas / iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Vengrienė. – Vilnius: Vaga, 1984 m. – 119 p. [kitas leidimas – 1963 m.]
Poezija / sudarė A. Gailius; vertė S. Račiūnas. – Vilnius: Vaga, 1986 m. – 277 p.
- Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji: romanas / iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius. – Vilnius: Vaga, 1996 m. (Kaunas: Aušra) – 383 p.
- Lapinas Reinekis: dvylikos giesmių poema / iš vokiečių kalbos vertė Algimantas Zeikus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997 m. – 159 p.
- Faustas: tragedija / iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas. – Vilnius: Tyto alba, 1999–2003 m. – 2 dalis [kiti leidimai: 1934 m., 1960 m., 1962 m., 1968 m., 1972 m., 1977 m., 1978 m., 2001–2002 m.]
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Es handelt sich, wie der Dichter selbst anmerkte, um eine idealisierende Darstellung. Wie Stieler berichtet, habe Goethe gesagt: "Sie zeigen mir, wie ich sein könnte. Mit diesem Manne auf dem Bilde ließe sich wohl gerne ein Wörtchen sprechen. Er sieht so schön aus, dass er wohl noch eine Frau bekommen könnte". Zitiert nach: Emil Schaeffer, Jörn Göres: Goethe – seine äußere Erscheinung, S. 179.
- ↑ Raminta Gamziukaitė. Goethe Johann Wolfgang (Johanas Volfgangas Gėtė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 784-785 psl.
|
Šis straipsnis apie Vokietijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |