Gėteanumas
| Gėteanumas | |
|---|---|
| |
| Gėteanumas iš paukščio skrydžio | |
| Vieta | Dornachas |
| Statusas | Šveicarijos nacionalinio paveldo objektas |
| Architektas | Rudolfas Šteineris |
| Statybų pradžia | 1924 m. |
| Statybų pabaiga | 1928 m. |
Gėteanumas – statinys, esantis Dornache, Zoloturno kantone, Šveicarijoje. Pasaulinio antroposofinio judėjimo centras.
Pastatą suprojektavo Rudolfas Šteineris, jis pavadintas Johano Volfgango fon Gėtės vardu.[1] Yra dvi spektaklių salės (1500 vietų), galerijos ir paskaitų erdvės, biblioteka, knygynas ir Antroposofijos draugijos administracinės erdvės; gretimuose pastatuose yra draugijos mokslinių tyrimų ir švietimo įstaigos. Visus metus centre rengiamos konferencijos: bendrosios ir specifinės, skirtos mokytojams, ūkininkams, gydytojams, terapeutams ir kitiems specialistams.
Gėteanumas yra atviras lankytojams visą savaitę, siūlomos ekskursijos kelis kartus per dieną.
Pirmasis Gėteanumas redaguoti
Pirmasis Gėteanumas – Rudolfo Šteinerio suprojektuotas statinys, pastatytas iš medžio ir betono.[2][3] Jis buvo vienas iš septyniolikos Šteinerio pastatų, suprojektuotų 1908–1925 m.[4] Sukurtas kaip „Gesamtkunstwerk“ (įvairaus meno ir juslinių patyrimų dermė), turi dvasinę reikšmę. Prie pastato statybų prisidėjo daugybė vizualiųjų menininkų: architektai virš lenkto betoninio pagrindo sukūrė neįprastą dvigubo kupolo medinę konstrukciją, languose įrengti vitražai, dailininkai lubas papuošė motyvais, vaizduojančiais visą žmogaus evoliuciją, o skulptoriai išdrožė didžiules kolonų bazes, kapitelius ir architravus su metamorfozių vaizdais.[5]
Jau statybų metu muzikantai, aktoriai ir judesio menininkai gretimose dirbtuvėse pradėjo atlikti įvairiausius pasirodymus. Kai 1919 m. buvo baigta Gėteanumo salė, pasirodymai persikėlė į sceną, esančią po mažesniuoju Gėteanumo kupolu. Žiūrovų salė įrengta po didesniuoju kupolu. Pastatas buvo atidarytas 1920 m. rugsėjo 26 d.[6]
Naujųjų metų išvakarėse, 1922 m. gruodžio 31 d. naktį, pastatą sunaikino gaisras, manoma, jog tai galėjo būti padegimas,[5][7] tačiau tai neįrodyta.[6]
Antrasis Gėteanumas redaguoti
1923 m. Šteineris suprojektavo antrąjį pastatą, pakeitusį originalųjį. Šis pastatas, dabar žinomas kaip antrasis Gėteanumas, buvo pastatytas tik iš lietinio betono.[8] Statybos prasidėjo 1924 m., o baigėsi tik 1928 m., [9] po Šteinerio mirties. Statinys atspindi novatorišką betono naudojimą architektūroje. Pastatui suteiktas Šveicarijos nacionalinio paminklo saugos statusas.[10] Menotyrininkas Michaelis Brenanas pastatą pavadino „tikru XX a. ekspresionistinės architektūros šedevru“.[11]
Dabartiniame Gėteanume yra 1000 vietų auditorija, aktyvios meninės bendruomenės centras, kuriame vyksta teatro ir euritmijos trupių pasirodymai bei atvyksta atlikėjai iš viso pasaulio. Didžiausi centrinės auditorijos pertvarkymai vyko 1950-ųjų viduryje ir 1990-ųjų pabaigoje. Vitražai dabartiniame pastate yra iš Šteinerio laikų; nutapytos lubos ir skulptūrinės kolonos yra šiuolaikinės pirmojo Gėteanumo reprodukcijos ar interpretacijos.
Specialioje galerijoje pastate taip pat yra devynių metrų aukščio medinė Editos Marijon ir Rudolfo Šteinerio skulptūra „Žmonijos atstovas“.[12]
Architektūriniai principai redaguoti
Šteineris kurdamas savo architektūrą nepaisė tradicinių architektūrinių formų ir apribojimų, dažnai nenaudodavo stačiojo kampo, laikomu pastato plano pagrindu. Pirmąjį Gėteanumą jis suprojektavo medinį, norėdamas išgauti suapvalintas formas pasitelkė valčių gamintojus. Kurdamas antrąjį Gėteanumą, siekiant architektūrą papildyti skulptūros formomis, naudojo betoną.[13] Betono naudojimas kuriant naujas originalias formas tais laikais buvo tikra naujovė. Abu pastatus Šteineris dekoravo dvasiškai išraiškingomis formomis.[14]
Šteineris teigė, jog pirmojo Gėteanumo skulptūrinės formos kilo iš dvasinio įkvėpimo.[15]
Papildomi pastatai redaguoti
Šteineris suprojektavo maždaug 12–13 kitų statinių: įvairių institucijų pastatus, rezidencijas Dornache ir aplink jį.[14] Šteineris yra vienas iš nedaugelio didžiųjų architektų[16] niekada nebuvusių kito žymaus architekto mokiniais.[17]
Gėteanumą aplankė ir apie jo architektūrą teigiamai atsiliepė architektai Anri van de Veldė, Frankas Loidas Raitas, Hansas Šarūnas, Frankas Geris ir kiti.[18]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Sokolina, Anna P. "Biology in Architecture: the Goetheanum Case Study. " In: The Routledge Companion to Biology in Art and Architecture, edited by Charissa Terranova and Meredith Tromble, 52-70. New York and London: Routledge, 2016. 546p.
- ↑ Patrice Goulet, "Les Temps Modernes? ", L’Architecture D’Aujourd’hui, Dec. 1982, pp. 8-17.
- ↑ Goetheanum I in The Great Buildings Collection, compiled by ArchitectureWeek. Great buildings online listing
- ↑ David Adams, „Rudolf Steiner’s First Goetheanum as an Illustration of Organic Functionalism“, The Journal of the Society of Architectural Historians, 51(2), 182–204, June 1992. Santrauka
- ↑ 5,0 5,1 Bernadette (Becky) Schwarz, A Study of Rudolf Steiner’s First Goetheanum, M.A. thesis, Michigan State University, 1983.
- ↑ 6,0 6,1 Paull, John (2020). The First Goetheanum: A Centenary for Organic Architecture, Journal of Fine Arts. 3 (2): 1-11
- ↑ „Home of Theosophy Burns“, The New York Times, Jan 2, 1923.
- ↑ Sokolina, Anna P. „Gėteanumo kultūra moderniojoje architektūroje“ [Kultura Geteanuma v sovremennoi architecture.] Mokslas, švietimas ir eksperimentinis dizainas [Nauka, obrazovaniie i eksperimental’noie proiektirovaniie. Trudy MARKHI], edited by Shvidkovsky D.O., G.V. Yesaulov, et al., 157–159. Moscow: MARKHI, 2014. 536p.
- ↑ Beate Steinberg, Sculptural Architecture: Rudolf Steiner’s Goetheanum at Dornach, from wood to concrete, Master’s thesis, California State University, 1976, AAT 1308149.
- ↑ Hans Hasler, „A sculptural expression of harmony“, Architects' Journal , S9(3), March 4, 1999.
- ↑ Michael Brennan, Rudolf Steiner, artnet Magazine 3/18/98
- ↑ Paull, John (2018) A Portrait of Edith Maryon: Artist and Anthroposophist, Journal of Fine Arts, 1(2):8-15.
- ↑ Richard Reid, The book of buildings: Ancient, medieval, Renaissance & modern architecture of North America & Europe, ISBN 0-442-27805-5. Chapter title „Modern Architecture“, subsection „Switzerland“.
- ↑ 14,0 14,1 Werner Blaser, Nature in Buildings: Rudolf Steiner in Dornach 1913–1925, ISBN 3-7643-6541-2
- ↑ Rudolf Steiner, Ways to a New Style in Architecture, five lectures given at Dornach, Switzerland during the building of the First Goetheanum, 1914. Also published as Architecture as a Synthesis of the Arts, 1999, ISBN 1-85584-057-X
- ↑ Adolf K. Placzek, editor in chief. New York: Free Press; London: Collier Macmillan, 1982. ISBN 0-02-925000-5
- ↑ Garry Stevens in „The Favored Circle“, 1998, MIT ISBN 0262194082
- ↑ Reinhold Johann Fäth Rudolfo Šteinerio architektūra – dvasinio funkcionalizmo menas (pdf). Tikrinta 2021-07-03.