Jauja
Jauja (arba duoba) – klojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti.
Dažniausiai jauja būdavo renčiama iš apvalių rastų, lubos apkrečiamos moliu, kertėje įrengiama krosnis arba duobė laužui, viršuje – kilnojami ar̃dai, skirti javams džiauti, padėti ant sijų, įtaisytų pasieniais. Šonuose būdavo peludės – patalpos pelams laikyti. Vienu metu jaujoje buvo džiovinama iki 4 vienkinkių javų vežimų.
Istorija redaguoti
Jaujos plito XVI–XIX a. Rytų ir Pietryčių Europoje; Lietuvoje jauja išliko iki XX a. vid., naudota džiovinti ir minti linams. Kai kada jaujoje nakvodavo į vestuves ar laidotuves suvažiavę svečiai, sudegus gyvenamajam namui, apsigyvendavo ir visa šeima.
Tautosaka redaguoti
Liaudies pasakose jauja minima kaip įvairių dvasių buveinė. Jaują mini daugelis apie Lietuvą rašiusių keliautojų: A. Gvanjinis, F. Pretorijus, T. Lepneris.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Jauja. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 34 psl.