Jauja (arba duoba) – klojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti.

Jauja Vokietijoje (pastatyta apie 1900 m.)

Dažniausiai jauja būdavo renčiama iš apvalių rastų, lubos apkrečiamos moliu, kertėje įrengiama krosnis arba duobė laužui, viršuje – kilnojami ar̃dai, skirti javams džiauti, padėti ant sijų, įtaisytų pasieniais. Šonuose būdavo peludės – patalpos pelams laikyti. Vienu metu jaujoje buvo džiovinama iki 4 vienkinkių javų vežimų.

Istorija

redaguoti

Jaujos plito XVIXIX a. Rytų ir Pietryčių Europoje; Lietuvoje jauja išliko iki XX a. vid., naudota džiovinti ir minti linams. Kai kada jaujoje nakvodavo į vestuves ar laidotuves suvažiavę svečiai, sudegus gyvenamajam namui, apsigyvendavo ir visa šeima.

Tautosaka

redaguoti

Liaudies pasakose jauja minima kaip įvairių dvasių buveinė. Jaują mini daugelis apie Lietuvą rašiusių keliautojų: A. Gvanjinis, F. Pretorijus, T. Lepneris.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. JaujaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 34 psl.